Nereikia tikriausiai būtina

Neseniai su vienu bičiuliu diskutavome, kuo skiriasi vyrų ir moterų parašyta poezija. Aš bandžiau įrodinėti, jog poezija neturi lyties, kad apskritai nėra jokio skirtumo, kas parašė vieną ar kitą kūrinį, kad svarbiausia ne kieno, o kaip parašyta. Atsakomąjį argumentą gavau tikrai rimtą. Įsivaizduok, jog S. Nėries tekstus rašė vyras, sakė bičiulis, ar manai, kad tokiu atveju šie eilėraščiai būtų taip rimtai įsitvirtinę literatūros istorijoje? Pamąstęs atsakiau, jog nebūtų.

Bet čia pat ir aš prisiminiau vieną poetę, kurią tuoj pat šioje diskusijoje ir pacitavau, prašydamas bičiulį atspėti, kieno šis eilėraštis:

Parduokit karšį,
mano merga nori valgyti,
dvi paras plaukiam,
dvi amžinybes.

Išgirdau daug pavardžių, bet nė vienos nebuvo moteriškos. O ši citata yra iš trečiojo Daivos Čepauskaitės eilėraščių rinkinio „Nereikia tikriausiai būtina“.

Beje, nepamanykite, jog Daiva Čepauskaitė savo knygoje neparodo, kad yra moteris. Dar ir kaip parodo, bet tada, kai to reikia, kad eilėraštis būtų geras. Ar kituose eilėraščiuose Daiva Čepauskaitė yra vyras? Ne. Daiva Čepauskaitė rašo poeziją. Gerą poeziją.

Dabar tikriausiai turiu pasiaiškinti, kodėl šį rašinį pradėjau būtent taip. Todėl, kad literatūros skirstymo į vyrų ir moterų problema akivaizdžiai egzistuoja. Ne kartą teko girdėti tokius pareiškimus: kaip moteriai visai neblogai, tai labai stipri knyga moterų poezijos kontekste ir panašiai. Galų gale net profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė parašė knygą, skirtą vien moteriškajai literatūrai. Apie Daivą Čepauskaitę taip pat kalbama, jog šiuo metu tai viena geriausių poečių. O man, skaitytojui, tiesą sakant, nusispjaut, ar D. Čepauskaitė yra moteris, ar vyras. Man reikia, kad ji rašytų gerus eilėraščius. Ir ji tą daro.

Beje, skaitant „Nereikia tikriausiai būtina“ niekaip neapleidžia nuojauta, jog ne paties eilėraščio parašymas yra tikrasis poetės tikslas, nes:

Reikia turėti drąsos
parašyti eilėraštį,
reikia turėti drąsos
nerašyti eilėraščio.
„Kaip patekti į rojų“, p. 21

Eilėraščio galima ir nerašyti. Svarbiausia komunikacija, ryšys. O absurdiškoje situacijoje, kai jokio bendravimo nebėra, kai atsiranda absoliutus susvetimėjimas, apie kurį kalbama ne viename rinkinio eilėraštyje, pasirenkamas ir pats absurdiškiausias kalbėjimo būdas – poezijos rašymas, nes „be reikalo, šiaip sau/ juk nešnekėsi“. O šnekėti norisi, tai gyvybiškai būtina. Eilėraštis ir tampa tuo pretekstu šnekėti, šnekėti iš reikalo. Netgi tampa nebesvarbus adresatas, su kuriuo kalbama. Nors, kita vertus, adresato ir taip jau seniai nebėra. Netgi į mylimajį galima kreiptis kad ir šitaip:

Durneli, tu mano
durneli,
vienudu gyvi telikome,
visi seniai mirę (...)
„Lopšinė mylimajam“, p. 16

Daivos Čepauskaitės eilėraščių kalbėtoją dažnai lydi nesupratimo baimė. Čia kaip apsaugos priemonė panaudojama ironija, kalbama tarsi nerimtai, žaidimo forma. Sakoma ne tai, kas iš tikro norima pasakyti. Tikroji eilėraščio prasmė paliekama kažkur už teksto, ji atsiskleidžia labiau nuojautomis nei tariamais žodžiais. Tokiu būdu tekstas tampa dar skausmingesnis, dramatiškesnis:

išsirinkau kančią 6 val. per parą,
6 % laimės ir kiaulienos karbonadą
(...)
„Pasirinkimas“, p. 10

Dažnai D. Čepauskaitė eilėraščius klijuoja iš buities detalių, iš to, kas vyksta kasdien ir, regis, neturi jokios ypatingos reikšmės. Tačiau poetei kiekviena detalė, kiekvienas daiktas turi sukaupęs tam tikrą semantinį tūrį. Net iš televizijos žinių galima sužinoti, jog nebėra jokios vilties susikalbėti, nes visur kalbama ne tai, apie ką reikėtų kalbėti iš tiesų:

Žiūrėjau žinias.
Perkirpo juostelę.
Davė interviu.
Bombardavo.
Nuskendo du vaikai ir automobilis
(atskirai).
Apie automobilį pasakojo ilgiau
nei apie vaikus.
„Kaip gyveni?“, p. 49–50

Aš vis cituoju verlibru parašytus Daivos Čepauskaitės eilėraščius, tačiau reikia pripažinti, jog knygoje „Nereikia tikriausiai būtina“ dauguma tekstų yra klasikinės formos. Poetė labai rūpinasi metrais, rimais. Tekstų forma nugludinta iki pat galo, nepaliekama jokių klaidų (nebent sąmoningai). Tačiau skaitant knygą kartais ima atsibosti vienoda ritmika, forma nejučia įgauna pirmenybę prieš turinį. Aš jokiu būdu nesakau, kad tai blogai, tačiau susidaro įspūdis, jog visa tai tėra fonas, išryškinantis geriausius rinkinio eilėraščius, kurių dauguma parašyti verlibru. Nors yra ir labai gerų klasikinių tekstų, pavyzdžiui, „Tamsa išsilieja ir semia...“ ar „Kai žiūrėsi į mano akis...“.

Ir vis dėlto geriausi „Nereikia tikriausiai būtina“ eilėraščiai „Kaip gyveni?“, „Ragana“, „Jau laikas gultis...“, „Eisiu jau...“ parašyti verlibru.

Beje, šiuose eilėraščiuose Daiva Čepauskaitė yra tikra moteris. Nors tai tikriausiai visai nesvarbu.