Mūsų postmodernioji modernybė

Lietuviškai pasirodo nauja vokiečių autoriaus Wolfgango Welscho knyga pavadinimu „Mūsų postmodernioji modernybė“. Lietuvių skaitytoją pasiekia naujas postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Skyrimą tarp „prancūziškojo“ ir „vokiškojo“ postmodernizmo variantų pasiūlė pats Welschas. Autorius svarsto ne vien tekstus. Postmodernybė jam veikiau yra istoriosofinis kultūros būvis. Jo apraiškų analizei jis pasirenka filosofiją ir architektūrą. Autorius šiek tiek aptaria postmoderniosios tradicijos „klasiką“- skirties sąvokos interpretacijas Derrida, Fou-cault, Deleuze'o tekstuose. Tačiau jis remiasi kiek kita nei šie autoriai postmoderniojo filosofavimo ištaka. Jis seka prancūzų postmodernistu Jean-Francois Lyotard'u, kuris, kaip žinia, rėmėsi ne Nietzsche's radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Welschas, viena vertus, gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis vieno šių kritikų – būtent Habermaso, pats yra akivaizdžiai paveiktas. Kaip ir Habermasas, jis mano, kad modernybė iš tiesų niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas.

Dabar kartais kaip naujiena pasigirsta postmodernybės saulėlydžio pranašystė. Gal ir taip, jei tikrai būtų suvokiama, apie ką kalbama. Nes, pirma, epochos sugestija (tezė, kad sąvoka „postmodernybė“  reiškianti  atskirą,  naują epochą, toli pralenkusią modernybę, ir dabar viskas būsią daroma kitaip) buvo ne kas kita, kaip paprasčiausias postmodernybės nesupratimas. Iš tikrųjų buvo iškilęs uždavinys modernybę aptarti iš naujo ir daug ką vertinti kitaip: su kai kuriais tos modernybės bruožais reikėjo atsisveikinti, o kitus – saugoti ir plėtoti. Antra, reikėjo tikėtis - o ne, tarkim, baimintis, - kad vieną gražią (galbūt netolimą) dieną pavadinimas „postmodernybė“ pasidarys nebereikalingas ir nuo tada išties bus galima kalbėti apie turinius ir kad kaip tik ši valanda galėtų būti motyvas išlaikyti postmodernybę ar bent jau rimtai nagrinėti klausimus, kuriuos iškėlė postmodernybės atstovai (ir dėl ko jie, norėdami pažadinti iš apsnūdimo pernelyg savimi pasitikinčią modernybės suvoktį, naudojosi „postmodernybė“ kaip signalu). Šia prasme veikale „Mūsų postmodernioji modernybę“ iš pat pradžių siūloma liautis diskutavus apie terminą, ieškojus tinkamo pavadinimo, imtis paties dalyko, eiti prie turinio. Knygos pavadinimo nelaikėme vykusiu, bet už turinį ryžtingai pasisakėme ir tada, ir dabar.

Svarbiausių knygos tezių čia nekartosiu. Tik norėčiau pabrėžti tris dalykus:

1.  Pagrindinė postmodernybės sąvoka yra daugybingumas. Visos tokios postmodernybės sąvokomis tapusios formuluotės kaip metapasakojimų pabaiga, subjekto sklaida, prasmės decentralizacija, nevienalaikių dalykų vienalaikiškumas, įvairių gyvenimo formų ir racionalumo modelių nesintetinamumas darosi suprantamos tik daugybingumo šviesoje. Daugybingumas yra ir visų paveldėtų vaizdinių bei konceptų transformacijų gairė. Tačiau šio postmodernistinio daugybingumo nedera tapatinti su įprastiniu ir patraukliu paviršiaus margumu. Tai – gilesnė, bazines definicijas liečianti sąvoka. Daugybingumas yra pretenzingesnis ir apibrėžtesnis už įprastinį „pliuralizmą“.

Kartu šitam daugybingumui nuolat gresia vienodėjimo procesai. Į juos turi, be abejo, atsižvelgti kiekviena aprašomoji laiko diagnozė, tačiau normatyvumo požiūriu postmodernybė ryžtingai pasisako už priešingą pusę, už daugybingumą. Todėl taip svarbu neišleisti iš akių apibrėžtos, į bazines definicijas orientuotos daugybingumo sąvokos. Apsukrus daugybingumo giminaitis, iš pažiūros margas pliuralizmas, plėsdamasis veda kaip tik prie daugybingumo priešingybės – prie įvairių raiškos formų vienodėjimo – abejingumo, indiferentiškumo ir beatodairos. Esminių skirtumų paisymas daugybingumą saugo ir gina, o paviršiaus pliuralizmo skatinimas jį naikina. Čia eina aiški takoskyra tarp postmodernistinių ir tariamai postmodernistinių koncepcijų.

2. Vis dar patariame būti atsargiems su dviem diskursinės apgavystės formomis: pirma, su postmoderniai atrodančia strategija diagnozuoti indiferencijos procesus, o paslapčiomis peršokti iš aprašomosios plotmės į normatyvinę ir daugybių kaleidoskopą paversti indiferentiškumo gynimu, ir, antra, su tariamai kritiška strategija, kuri postmodernybę tapatina su beatodaira, kad paskui lengviau galėtų stoti prieš šią – aišku, savo pasidarytą – baidyklę sėkmingai užtušuojant tai, kad šis metodas yra ne kas kita, kaip puikus pavyzdys beatodairos, kuri tariamai atpažįstama priešingoje pusėje ir imama kritikuoti. Vėliau abi strategijos figūruoja neprincipingame postmodernistiniame diskurse, manant, kad nesą būtina rūpintis rimtais postmodernistiniais konceptais.

3. Atsižvelgdamas į kadaise įprastą bendrą modernybės ir postmodernybės priešpriešą, šioje knygoje pasisakau už abiejų sąsają. Knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ kalbama apie modernybę, ryžtingai priimančią visus tuos motyvus, kuriuos suprantame kaip „postmodernybę“, ir tuo ji iš esmės skiriasi nuo visų ankstesnių modernybės versijų. Į tokią postmodernistiškai pakeistą modernybę telpa, pavyzdžiui, ir tai, ką Heinrichas Klotzas vadina „antrąja modernybę“, o Ulrichas Beckas – „refleksyviniu modernizavimu“. Šioje knygoje mėginama išsamiai nagrinėti atsiradusius pokyčius, daug ką aiškinti ir galiausiai tiksliau formuluoti uždavinį, kuris dar nebaigtas spręsti. Taip tikimasi, kad ji bus aktuali ne vieną dieną.

(Wolfgang Welsch)