Musių valdovas

Ši knyga man priminė 1971 metais atliktą eksperimentą. Jo metu atsitiktinai parinkti žmonės tariamame kalėjime – universiteto rūsyje turėjo vaidinti kalinius bei jų prižiūrėtojus. Jis buvo atliekamas norint ištirti kalinių bei kalėjimo prižiūrėtojų reakcijas į nelaisvę. Tačiau eksperimentas buvo nutrauktas dėl netikėtai pasisukusių įvykių: „prižiūrėtojai“ ėmėsi nenumatytai žiauraus psichologinio bei fizinio smurto prieš „kalinius“.

Tad iš pirmo žvilgsnio gana neįtikėtinai skambanti „Musių valdovo“ istorija apie vaikų tarpusavio žiaurumus, pasirodo, turi visai nemenką pagrindą realiame pasaulyje.

Autorių neabejotinai paveikė kita smurto apraiška – antrasis pasaulinis karas. Istorija irgi yra šito vaisius: pamuštas lėktuvas, pilnas vaikų, savo mažuosius keleivius palieka negyvenamoje saloje. Vaikai patys išsirenka vadą, tačiau neilgam. Greit būrelis pasidalija į dvi nesutariančias grupeles ir viena jų - „medžiokliai“ - pradeda naikinti kitą, remdamiesi principu „arba prisidėsite prie mūsų, arba jus nudėsime“. Šiais sulaukėjusiais vaikais, kuriuos suburia choristas Džekas, tarsi išreiškiamas Z. Froido thanatos – mirties, naikinimo poreikis. Ralfas su likusia grupele atspindi eros – (iš)gyvenimo potraukį. Jiems svarbiausia yra laužas, nes tik jo dūmai gali sugrąžinti juos namo.

Knygoje išties yra kuriami įdomūs ir patrauklūs savo ryškiomis savybėmis charakteriai: savo lyderio savybes pabrėžiantis medžioklių vadas Džekas, nerūpestingas, tačiau jaučiantis atsakomybę už paskirtą vado vaidmenį ir išsigelbėjimą Ralfas, „moksliukas“, pajuokos objektas Kriuksis bei svajotojas, kompleksuotas, niekieno nesuprastas Saimonas. Pastarasis mane patraukė labiausiai -  savo keistumu, vienišumu, nesugebėjimu prisitaikyti prie kompanijos.

Vis dėlto knyga yra kažkuo vaikiška, manau, iš jos tiesiog išaugama. Visi veikėjai yra vaikai ir jų veiksmai kartais yra nebrandūs, todėl kiek kvailoki, pvz. neegzistuojančio žvėries baimė, nuolatinis košmarų sapnavimas. Žinoma, pačios idėjos tikrai nevaikiškos, pvz. Ralfas supranta, jog tas žvėris išties egzistuoja, tačiau jis nesislapsto kokiame salos urve, o yra jų pačių (ir visų žmonių) dalis. Žvėris slepiasi mūsų viduje!

Apskritai vaikai gal ir lengviau yra paveikiami laukinio gyvenimo manierų, kadangi jų dar nėra taip supančioję civilizuoto, kultūringo gyvenimo pančiai. Visgi jiems patiems visos tos šernų medžioklės ir laukiniai šokiai veikiau tėra žaidimas nei noro išgyventi pasekmė. Dauguma pasirinko Džeko pusę todėl, kad jis siūlė smagesnį gyvenimą, o ne dėl to, kad apsirūpintų mėsa. Ralfas teturėjo vado pareigas simbolizuojantį kiaukutą, o Džekas savo rankoje spaudė aštrią ietį. Todėl, mano nuomone, visa knyga daugiausiai ir sukasi apie šias dvi konfrontuojančias puses: realios galios turėjimą dabar bei dalies dabarties paaukojimo, kad užtikrintų gerą ateitį.