Mažmožių dievas

Arundhati Roy, rašytoja, išgarsėjusi pirmąja ir vienintele savo knyga „Mažmožių dievas“ gimė 1961m. lapkričio 24d. Šilonge (Meghalajos valstija, Indija). Baigė Delio architektūros koledžą. Būdama meniškos sielos žmogumi, įsisuko į pramogų verslą: vaidino kine, rašė scenarijus. 1992m. pradėjo rašyti pusiau autobiografinį romaną „Mažmožių dievas“ ir baigė 1996m.

Savo knygoje Arundhati Roy juokiasi iš žmonių, pamiršusių, kas jie yra, kodėl jie yra, juokiasi iš žmonių, užmerkusių akis ir nematančių smulkmenų, kurios reguliuoja mūsų gyvenimą. Jai nesuprantami žmonės, neįvertinatys moralinių vertybių, nemylintys nei savęs, nei kitų. Būtent todėl knygoje jaučiamas didelis kontrastas tarp pilnatvės ir praradimo, kontrastas tarp dabarties ir praeities. Kaip įrankiu savo požiūriui išreikšti, rašytoja sukūrė ironišką šeimos istoriją. Brolis ir sesuo vaikystėje turėję viską, savo rankomis „lipdę“ laimės modelį, akies mirksnio greičiu prarado net vienas kitą. Liko tik atsiminimai, kurių pagrindu ir parašyta ši istorija. Knyga lyg ir teigia, kad  gyvenime neegzistuoja laikas, materialinės vertybės, taisyklės... Egzistuoja tik žmogiškumo sąvoka, kuri įpareigoja būti neabejingiems sau ir kitiems, įsiklausyti į aplinkinių pastabas, įsižiūrėti į savo elgesį.

Tačiau tai nėra nuobodus didaktinis kūrinys. Lygiagrečiai svarbūs ir antraeiliai dalykai. Labai ryškus ir dėmesio vertas yra gamtos/aplinkos aprašymas. Indijos gamta kvepia laisve ir natūralumu, namai persisunkę smilkalų ir dūmų kvapo, medinės valties kvapas darniai derinasi su upės kvapu. O visa tai galima įvardyti vienu žodžiu – namai. Autorė priverčia jausti pagarbią baimę tam, kas laikina, kas kinta ir gali būti lengvai pamirštama.

Išraiškingi ir veikėjų portretai. Tik Indijos gyventojams būdingos autentiškos detalės: spalvingi rūbai, namai, pilni įvairių simbolinių niekučių. Jie geriau nei žodžiai charakterizuoja veikėjus. Prietarumas ir religingumas – vienareikšmiškai svarbios savybės. O iš veido bruožų galima skaityti kaip iš atverstos knygos. Neatskiriama ir kvapų reikšmė. Tai jie formuoja nuotaiką ir būseną. Be abejonės, knyga priverčia pasijusti esant egzotiškoje šalyje.

Ko gero, skaitytojui painiausias, bet savo potekstę turintis dalykas yra laiko nuorodų nebuvimas. Praeitis visiškai sumaišyta su dabartimi. Mes patys turime susigaudyti tarp to, kas jau įvyko ir tarp to, kas vyksta dabar.

Perskaičius knygą apima nevilties ir bejėgiškumo jausmas. Viskas atrodo laikina ir trapu, nesąmoningai norisi ieškoti paslėptų gyvenimo ženklų ir nuorodų. Knyga ilgam įstringa į atmintį ir žavi savo įžvalgumu, bet tuo pačiu ir paprastumu.