Letos pliažai saulėti

Pradėsiu nuo klausimo. Paklausiu savęs ir paklausiu kitų tokio, atrodo, paprasto dalyko: „Kas yra kultūra?“ (Juk reikia sužinoti, kas slypi už šio septynių raidžių žodžio, kurį kasdien vartoja milijonai žmonių.) Ir baisiai nustebsiu, į šį „kasdienį“ klausimą sulaukęs kokio milijono skirtingų atsakymų. Štai paprastas valstietis atsakys: „Kultūra – kai mano vyresnėlis srebia barščius tyliai, su šaukštu, nesriūbaudamas“. Senyva dama prisimins, kaip vakar pasisėmė kultūros spektaklyje. Solidus kostiumuotas ponas pabrėš, kad jie iš visų jėgų ją remia: „Šiemet kultūrai skyrėme daug daugiau pinigų negu pernai“. O koks nors akiniuotas įmitęs „kultūrininkas“ (kuris tikrai turi žinoti!) užvers tokia uraganine vietinės ir užjūrio kilmės žodžių lavina, kad man liks tik supratingai palinksėti galvą ir tykiai spūdinti šalin.

Beje, atsiprašau, pamiršau (chi chi chi!) pridurti, kad, užduodamas šį klausimą, teisingą atsakymą žinojau iš anksto. Atleiskite, taip jau išėjo, kad aš, niekingasis, panorau truputėlį pasilinksminti... Tai štai. Paprastas, kaip visada, atsakymas: „Kultūra – tai nuogo karaliaus drabužiai“. Minia džiaugsmingai sveikina „puošnų“ karalių, tabaluoja plikas nuogo karaliaus pimpaliukas... Arba, kaip sako vienas lietuvių poetas – A. Spraunius: „Tai skalbimo mašina, skalbianti tikrovę. Kuo daugiau apsukų, tuo geriau išskalbia“. Nepalieka nė menkiausios dėmelės, išskalbia švarut švarutėliai, iki visus apakinančio baltumo...

Beje, apie A. Spraunių. Žodžiai apie skalbinius ir apsukas paimti iš naujosios jo poezijos knygos „Letos pliažai saulėti“. Čia yra ir daugiau įdomių minčių, todėl apie ją pakalbėsiu plačiau. Savaime suprantama, nė vienu žodeliu neužsiminsiu apie „kalbos gimtosios gražumą“, kaip velnias kryžiaus vengsiu visokių sintaksių, metonimijų ir metaforų nagrinėjimo. Tai tikrųjų „kultūrininkų“ duona. Chi chi chi... Man įdomus tik vienui vienintelis dalykas – kaip šiandieninis „kultūringas“ žmogus jaučiasi dabartiniame „moderniame“ ir „kultūringame“ pasaulyje. Taigi kalbėsiu tik apie tai.

Kita vertus, kam gi veltui aušinti burną. Iš karto išduosiu visiems gerai žinomą paslaptį – šis žmogus jaučiasi nekaip, baisiai nekaip. Ir kuo įdėmiau skaitai A. Sprauniaus knygelę, tuo aiškiau tai supranti. Beveik visuose „Letos pliažų saulėtų“ eilėraščiuose galima įžvelgti aštrią priešpriešą tarp žmogaus prigimties ir sociumo vertybių, tarp gyvenimo realybės ir literatūros, žodžiu, tarp gamtos ir kultūros. Būtent iš šių nesutaikomų prieštaravimų ir gimsta paradoksalus šiuolaikinis žmogus – jis gyvena lyg ir pragare, tačiau visiškai to nepastebi. Jam atrodo, kad jis ramiai sau ilsisi „saulėtuose Letos pliažuose“ (Leta – tai tokia upė, panaši į Nemuną, chi chi chi).

Kultūra prieš gamtą

Pirmiausia reikia atsiversti 67-ąjį knygos puslapį ir perskaityti tiesų bei šviesų eilėraščio pavadinimą: „Kultūrai susidaužus su gamta pažyra plunksnos ir pasklinda kibirkštys“. Tai vargšas karvelis neapskaičiavo skrydžio trajektorijos ir netyčia žiebė į kaktą vargšui gatvės praeiviui. Einame toliau. Kitame eilėraštyje po miesto parką vaikštinėjančius žmones žudo voverė žudikė, dar kitame – troleibusą tvatina mažas opeliukas, o dar dar kitame – „baime, klasta ir žudynėmis“ paupyje visus valdo nusenęs folksvagenas. Čia tai bent konfliktai! Chi chi chi! Sodoma ir Gomora!

Tačiau nekreipkime per daug dėmesio į A. Sprauniaus bravūrą ir pakalbėkime rimčiau. Štai žmonių priedermė per tiek amžių turėjo puikiai pažinti save, susitaikyti su savo prigimtimi. Tačiau kur tau! Žmonės laiko save išskirtine gamtos dalimi, karūnuoja save pasaulio viešpačiais, trokšta pažaboti savo agresyvumą (eilėraštis „Agresyvią gamtą pažabot nelengva bet reikia“), įveikti savo savanaudišką prigimtį („Lupikautojų elegija“), su šaknimis išrauti savo gyvuliškus instinktus („Šunys ir jų šeimininkai“). Ir kaip jūs manote, kas yra tas rimbas, kuris laukinį žvėrį paverčia romiu ėriuku? Kultūra! Ta pati kultūra – monstras (chi chi chi!), kuris apsiputojęs nuolat vapa apie totalią žmogaus laisvę ir kuris, įsismelkęs į žmogaus vidų, jo lūpomis ištaria griežtą „Ne!“ Kultūringam piliečiui nedera spoksot į šikančią gulbę („Šikanti“), nedera ropštis per muziejaus tvorą – „sielose savo ir valstybėje dera išmintingai harmonijos siekiant tvarkytis“ („Dera“).

Kultūra sukuria (nori sukurti!) vienmatę tikrovę, taip užvaldančią, apsupančią žmogų, kad šis galų gale ima baisiai šlykštėtis ir niekinti visą šią aplinką („Šleikštulys“). Jį pykina ir vimdo, žmogus nustemba: iš kur visa tai? Ir ieško išsigelbėjimo:

keista tačiau kultūra
įveikė prigimtį
sakote pagelbėtų meilė
tikėjimas ir prasmė?
gali būti tik iš pradžių
susitarkime ką žodžiai
šie reiškia ar
yra turinys...
(„Šleikštulys“)


Vieni svarbiausių kultūrtrėgerių yra menininkai, tarp jų ir rašytojai bei poetai, žodžiu, žodžio meistrai. Jie atsirado iš senovės žynių, magų, burtininkų luomo, dabartiniame „niekuo netikinčiame“ pasaulyje jie atstoja kunigus ir mokytojus, kai kurie literatūros korifėjai (Homeras, Dante, Goethe...) virto šventaisiais, jų kūriniai dažnai cituojami lyg šventraščiai. Esmė štai kur: šie „žodžio meistrai“ nuolat kuria mitus, išgalvoja idealius savo pasaulius, kurie neigia juos pačius ir visus kitus supančią realybę. Paklausite, kodėl jie taip daro? Chi chi chi. Ogi kad gyventi būtų „geriau“...

Bet grįžkime prie A. Sprauniaus. Jis teisingai pažymi, kad „gyvent geriau“ tampa tada, kai atšiauri, agresyvi tikrovė dirbtinai sužmoginama, supaprastinama ir nuglaistoma. Štai „kosmoso bobulė juodoji skylė“ ima keiktis lyg vežikas („Poezija viską sužmoginanti“), animacinis slibinas išrėžia oficialią prakalbą vietos gyventojams („Animacinis slibinas“), vėliava spjauna į viską ir nebeplevėsuoja („Vasario nepastovumai“).

Autorius eina dar toliau. „Nemarius“ literatūros kūrinius, tuos „tikrovės mitus“ (juose vaizduojama netikra tikrovė!) jis dar kartą supaprastina, įvelka į banalų šios dienos aktualijų drabužį, demitologizuoja. Garsusis Odisėjas tampa paprastu biču, atvažiavusiu pailsėti prie ežero ir slapta nusimasturbuoti („Nausikaja ir Odisėjas“), Ozyris panašus į stamantrų, tvirtastrėnį uniformuotą policininką, patinkantį vyrams („jam patiko policininkai...“), Orfėjas – pagirių ar narkotikų bado kamuojamas jaunuolis, rytais skubantis į darbą („Rytas“), „Makbeto“ herojų kančios prilyginamos išmesto turgaus maišelio skundui („Maišelio mirtis“), biblinė Abelio ir Kaino istorija – ne kas kita, kaip paprastas korupcijos skandalas: „abelis lindo į subinę viešpačiui“ („Specialistams sumaniems“).

A. Spraunius gražiai ir ciniškai nuvainikuoja mesianistinę literatūros paskirtį, jis įsitikinęs, kad grožis pasaulio niekada neišgelbėjo ir neišgelbės. Atvirkščiai, literatūra ir apskritai kultūra iškraipo tikrovę ir dažnai netgi pati trukdo gyventi – pvz., literatas, „kultūringas“ žmogus, elementarioje frazėje „pasidulkinti nori?“ bando įžvelgti intonaciją, morfemas ir visokias kalbines struktūras („moteris kviečianti...“).

Tai ką gi daryti vargšams poetams? (Sprauniau, Sprauniau, kodėl gi rašai? Chi chi chi.) Ogi nieko – rašyti toliau!

dauginantis šekspyrams
servantesams donelaičiams
dešimtims dievų įsakymų
[...]
pirmyn poezija poezija
greičiau vikriau poezija
mikliau išradingiau ieškok
poezija poezija kur netradiciniai
sprendimai kaip visi
poezija – daugiau poezijos
(„Daugiau poezijos“)


Dar viena visiems gerai žinoma vieša paslaptis – sociumas ryja žmogų. Visuomenėje žmogaus nebelieka, jis tampa pareigūnu, kokio nors socialinio sluoksnio atstovu, kažkieno „tiksline auditorija“, žodžiu, niekinga, niekam neįdomia "ląstele". Taip buvo ir bus. Tačiau baisiausia, kad ši „ląstelė“ net nebando kovoti su tokiu individus traiškančiu gremėzdišku mechanizmu, ji savo noru tiesiog pulte puola tarp smagračių, kiša galvą, tiesiog prašyte prašosi: „Sutrėkškit man smegenis, maldauju!“ Chi chi chi...

Ir pažiūrėkite, su kokiu sadistiniu malonumu A. Spraunius kalba apie tokį žmogų – daiktą tarp daiktų, turintį vardą ir pavardę – savo prekės ženklus. Autorius nuosekliai išvardija ir nuosekliai išsityčioja iš visų šiuolaikinio žmogaus troškimų ir siekių, virtusių kultais, kuriuos jam įdiegė „modernios visuomenės“ propagandos mašina. Tai meilės kultas – „palmolive myli tave“ („Mylintieji“), turto kultas – „va žmogus nedurnas taip reikia tvarkytis“ („Pašlovinimas pridėtinės vertės“), išskirtinio gyvenimo būdo kultas – „išsiskaičiuokime kad būtume very important people“ („VIP“), judėjimo į priekį kultas – „tavo kelias tiesus šimto dvidešimties ritmu per minutę“ („Techno“), komunikavimo kultas – „komandinio žaidimo fanatikas paslaugus šiuolaikiškas visur visaip viskam visas su viskuo“ („tiesiog – nebuvo...“), valstybės kultas („Tautinės spalvos arba nacionalinis koloritas“), kelionių kultas („Keliaujančiųjų“), gyvenimo tempo kultas („Lenktynių pabaiga“). Kultas, kultas, kultas...

Tai štai kiek tų kultų! Net pavargau juos skaičiuodamas... Mane, aišku, žiauriai užknisa, kad A. Sprauniaus knygelė išėjo tokia „sociali“. Bet turbūt toks jau tas šiuolaikinis žmogus. Asmenybė! Savitas individas, kalbantis laikraščių antraštėmis, reklaminių šūkių nuotrupomis, televizijos žvaigždžių posakiais... Chi chi chi! Jis gal jau laimingas (jau išgirdo šį faktą per radiją...), gal išskėstomis rankomis jos dar laukia, nes laimė – „naujas projektas, dauginamas iš rūmų į rūmus“ („Dar žavi“).

Pabaigoje – ateities (gal dabarties?) vaizdelis iš eilėraščio „Sesuo metonimija“:

aplinkui – kiek akys užmatė –
plytėjo švarus, kultūringas
landšaftas. – kaip toli
nukeliavome... – nustebusi
apsidairė. – o dabar
ryšys ar įmanomas? – staiga
pakeitė kalbą, žvelgė tiesiai,
šypsodama į mane. – vargu... –

(Beje, tas mano „chi chi chi“ – tai apsauginė reakcija į mane apėmusį siaubą, kai pirmąkart išvydau nuogą karalių ir pliką jo pimpaliuką...)