Kitoks: Vilius Orvidas

„Ši knyga pristato unikalią ir įvairiapusę liaudies menininko sodybos, tapusios neformalų dvasiniu centru, kūrėjo Viliaus Orvido  asmenybę.

Knygoje pateikiamo pokalbiai su pačiu Viliumi Orvidu ir kelios dešimtys jį artimai pažinojusių žmonių liudijimų.

Tarp gausių knygos iliustracijų – geriausios Viliaus portretinės nuotraukos, jo užrašų faksimilės.“

Stebėtina, ką suteikia gyvas, autentiškas pasakojimas žmonių, daugiau ar mažiau pažinojusių Vilių: knyga dvelkia nuoširdumu (jau ant viršelio šviečia Orvido šypsena). Kuo toliau, tuo geriau - įtaigi kalba įsuka į Orvidynės gyvenimą, jaukių smulkmeniškų detalių, jausmų, nušvitimų, istorijų, religijų chaosą. Na, netikslu sakyti chaosą: tiek liudijimuose, bandančiuose Vilių parodyti iš įvairių pusių, tiek sodyboje visos padrikos detalės susideda i gražų ir žmogišką šio genijaus portretą. O žmogaus būta neeilinio. Vienas didžiausių praeito šimtmečio skulptorių neapsiriboja vien akmenimis, moliniais nameliais: kiekvienas žmogus šalia jo jaučiasi laukiamas, reikalingas, mylimas ir visu 100% toleruojamas. Pasijunti savas, nes tarp visų Viliaus svečių - narkomanų, bepročių, ekstrasensų, vienuolių, alkoholikų, pankų, mokinių, mokytojų - tarp visų nepritapėlių, o gal ir pritapėlių, kurie kažko ieško (nesvarbu ko - duonos kasdienės, dievo, laisvės…), be vargo gali surasti save.

Tada pradedi žavėtis šio žmogaus tolerancija, didele, visiems skirta meile ir jis netikėtai tampa tavo idealu. Nors ir nesileidęs iškeliamas ant pjedestalo, jis tampa gyvu meilės ir gelbėjančio tikėjimo egzistavimo įrodymu, kurio trūksta ne tik pagyvenusiems, bet ir jaunimui. „Jie suluošinti šio pasaulio, šios civilizacijos. Bet jie viską supranta, supranta giliai“.

Įdomios Viliaus užrašų faksimilės, nuotraukos, knyga informatyvi - gera dokumentika, rodos, nėra ko prikišti. Perskaičius knygą, gal tik vieno gaila. Neteko Jo pažinoti.