Katinas Temzėje

Skirtingai nuo moterų kūrybos atžvilgiu itin priekabaus T. Staniulio (http://www.alfa.lt/straipsnis/c79485), „Katinas Temzėje“ manęs nė kiek nenuvylė. Netgi pradžiugino: tokių knygų galėtų ir turėtų būti daugiau, jei tik lietuvaitės nenuvertintų savo sugebėjimų ir nelygintų savęs su S. Parulskiu ir kitais vyrais. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad aštuoniolikmetės gali cituoti A. Camus mintinai. Maža to – labiausia jo mintys ir patinka savarankišką gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams, ypač tokiems, kaip Gabrielė. Ji –­ ne užguita, televizijos išauklėta paaugliukė, bet besiformuojanti ryški asmenybė. Tai matyti ir iš jos lengvai ironiško, švelnaus ir kandaus tono, ir iš elgesio netikėtose situacijose, ir iš neįprasto smalsumo pasauliui. Nes tas pasaulis didelis ir be galo įvairus, tad kodėl protingai merginai nepabandžius pažiūrėti, kaip gyvena žmonės kituose kraštuose? Poreikis pažinti, stebėti, patirti ir tokiu būdu atrasti save – sakyčiau, normalus noras, o ne lėkšta svajonė. (Įdomu, kokie būtų specialistų atsiliepimai, jei panašų romaną būtų parašęs vaikinas?)

Gabrielė – netipiška mergina su netipiška istorija, todėl vertinti romaną pagal šabloniškus žurnalistų kriterijus būtų didelė klaida. Taip, ji išlepinta, užtat išsilavinusi. Kritiška, įžvalgi, šmaikšti ir puikiai žino, ko nori iš gyvenimo. Viso labo –­ būti savimi. Neapsimetinėti kvailesne, negu yra (kaip neretai mokomos merginos ir moterys). Snobiškoje, šalto manieringumo ir taisyklių suvaržytoje britų visuomenėje ši, rodos, paprasta užduotis pasirodo sunkiausia. Tenka atsisveikinti su iliuzijomis ir tikėjimu, kad visame pasaulyje žmonės vienodi. Tai savotiška iniciacija į skirtingų mentalitetų pažinimą, suteikianti neįkainojamos patirties ir jėgų augti toliau.

Dar A. Mickevičius pastebėjo, kad tam, jog įvertintum Lietuvą, turėtum ją prarasti. Tačiau, skirtingai nuo nelaimingų Rytų Europos emigrantų Londone, Gabrielė nėra pasiryžusi pardavinėti savęs. Savo pasaulio suvokimo, mąstysenos, humoro jausmo, galiausiai jaunystės ar miego. Todėl nesistebėčiau, jei romanas netaptų velniškai populiarus: tie, kas linkę tyliai prisitaikyti, jo nesupras. Tačiau knyga, patinkanti visiems ir kiekvienam, būtų „popsas“. O šis paprastas, harmoningas, vidine jėga spinduliuojantis tekstas turėtų patikti stiprioms, nepriklausomoms asmenybėms.