Juodoji knyga

Orhanas Pamukas (gimęs 1952 m.) – geriausiai iš savo kartos turkų rašytojų pasirengęs įsilieti į šiuolaikinės Europos literatūros sroves. Jis džiūgauja, kad tai, kas jo romanuose laikoma naujovėmis ir eksperimentais, iš tiesų yra naujai atrastos tradicinės formos. Jo kūryboje atsisakoma intelektinės tradicijos, kuri siekė tapti vakarietiška, pamiršdama praeitį. „Jei mėgini užgniaužti prisiminimus, kažkas nuolat grįžta, - sako Pamukas. - Aš esu tai, kas grįžta.“

Kritikų ir skaitytojų lyginamas su Jamesu Joyce‘u, Jorge Luisu Borgesu, Umberto Eco ir kitais didžiaisiais XX a. rašytojais, Pamukas savo kūryboje sėkmingai derina rytietiškus motyvus, legendas, tradicijas ir ypač savo mylimo Stambulo vaizdus su puikia vakarietiškojo postmodernizmo tradicija. Todėl jis susilaukė pripažinimo ir tėvynėje, ir visame pasaulyje. Jis vadinamas vienu reikšmingiausiu šiuolaikinių Europos rašytojų, o jo knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų.

Pagrindinis „Juodosios knygos“ veikėjas – teisininkas Galipas. Jo žmona paslaptingai dingsta sykiu su savo įbroliu, žymiu žurnalistu, kurio rašiniais Galipas žavisi nuo vaikystės. Ėmęs jų ieškoti, Galipas pamažu užima svainio butą, drabužius... gyvenimą. Ir tai dar tik pradžia klaidžių paslapčių, kurių knibždėte knibžda egzotiškos Stambulo gatvės.

Pamatęs Ahi Čelebi mečetę, Galipas prisiminė Dželialio straipsnį apie tai, kaip jis sapnavo save nedidelėje mečetėje kartu su Muchamedu ir kitais šventaisiais, nuvyko į Kasympašos kvartalą pas sapnų aiškintoją, ir tas pasakė, kad Dželialis rašys iki gyvenimo pabaigos ir prikurs tiek, kad, jeigu jis visai net neišeis iš namų, jo paties gyvenimas jam atrodys nesibaigianti kelionė. Vėliau Galipas sužinojo, kad šis straipsnis buvo pasiskolintas iš žymaus keliauninko Evlija Čelebi atsiminimų.

Artėdamas prie turgaus, Galipas susimąstė: „Išeina, kad skaitydamas Dželialio straipsnį pirmą kartą, aš įžvelgiau vieną prasmę, o skaitydamas antrą kartą - „kitą". Galipas neabejojo, jog skaitant trečią, ketvirtą, penktą kartą, skaitant kiekvieną kitą kartą atsiranda ir nauja prasmė: nors ji ir primena vaikiškų žurnalų galvosūkius, Galipui atrodė, kad jis yra arti tikslo. Išsiblaškęs žingsniuodamas pro daržovių ir vaisių prekystalius, Galipas pagalvojo, kad būtų gerai atsirasti ten, kur galima vienu metu perskaityti viską, ką parašė Dželialis.

Galipas išėjo iš turgaus ir pamatė sendaiktininką. Šis ant šaligatvio buvo patiesęs paklotą ir išdėliojęs daugybę daiktų, kurie Galipą tiesiog pakerėjo: dvi vamzdžio alkūnės, senos plokštelės, pora juodų batų, lempos stovas, sulūžusios replės, juodas telefono aparatas, dvi čiužinio spyruoklės, perlamutrinis pypkiakotis, neveikiantis sieninis laikrodis, carinės Rusijos popieriniai pinigai, žalvarinis čiaupas, dailės niekutis, vaizduojantis graikų deivę - Dianą? - su strėlėmis už nugaros, nuotraukų rėmelis, senas radijas, du durų mediniai plaktukai, cukrinė.

Galipas įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną daiktą, raiškiai ištarė kiekvieno pavadinimą. Jam atrodė, kad žavesys slypi ne pačiuose daiktuose, o žavinga yra tvarka, kuria jie išdėlioti. Daiktus, kurių turi kiekvienas sendaiktininkas, šis pagyvenęs prekeivis, patiesęs kvadratinį paklotą, išdėliojo kaip šachmatų lentoje. Tarp daiktų buvo vieno laukelio tarpas kaip žaidžiant šaškėmis, jie nelietė vienas kito, ir buvo matyti, kad toks dėstymo tikslumas ir paprastumas nėra atsitiktinis. Galipas prisiminė vieną puslapį iš užsienio kalbos vadovėlio. Jame buvo pavaizduota šešiolika daiktų. Jis mokėsi naujos kalbos žodžių ir garsiai tardavo šių daiktų pavadinimus. Galipas susijaudino, norėjo kaip kadaise ištarti: vamzdis, plokštelė, telefonas, batai, replės...

Tačiau visa tai slėpė ir kažką baugaus. Galipo neapleido jausmas, kad šie daiktai turi kitą prasmę. Jis žiūrėjo į žalvarinį čiaupą ir suprato, kad žodžių junginys „žalvarinis čiaupas" slėpė kažką kita. Juodas telefonas ant pakloto buvo įprastas aparatas, apie jį vadovėlyje rašoma, jog tai yra įtaisas, kurį įjungus į tinklą ir pasukus numerių diską jūsų ausis pasieks kitų žmonių balsai, tačiau tuo pačiu metu jame buvo paslėpta kita prasmė, kuri jaudino Galipą ir nuo kurios kūnas ėjo pagaugais.

Kaip būtų įmanoma patekti į paslaptingą pasaulį tų antrųjų prasmių? Kaip jas įminti? Jam atrodė, jog jis stovi prie slenksčio šio naujo pasaulio, bet niekaip negali žengti žingsnio, kad patektų į jo vidų...