Jalmos serbentai

Jalma... Tai ne moters, ne egzotiško kurorto vardas, tai – bičiuliškai paprastas, per melioracijos vajų išgyvenęs upeliukas, skaitome vaistininko Tado Žvirinskio novelėje „Jalmos serbentai“ to paties pavadinimo knygoje.

Elmė išteka iš Elmiškio ežerėlio, ir niekas jos iš Elmiškio, Vajėšių, Medžiuolių, Bikūnų ar Kiaušų kaimų nepašaukia kitaip kaip Jalma. T. Žvirinskis vaikystės vasaras leido senelių kaime Anykščių rajone, ir tų dienų realybė atpažįstama kai kuriuose nedidelės knygutės smulkiosios (96 p. rinkinyje net 25 pavadinimai) prozos tekstuose. Atpažįstama net tada, kai gražuolis Rubikių ežeras, kuriame kimba ne tik ešeriai, kuojos ir karšiai, bet ir lydekos, kažkodėl pervardijamas į Ribuikių... Nors ir gimęs bei vidurinę mokyklą baigęs Vilniuje, Tadas ne kartą krimto Jalmos serbentus, tad laikytinas anykštėnu, o tai gražiai įsirašo į kiekvieno literato kūrybinę biografiją.

T. Žvirinskis studijavo Kauno medicinos universiteto Farmacijos fakultete, šiuo metu dirba pagal specialybę. Kaip čia neprisiminsi vaistininkų-rašytojų Antano Vienuolio-Žukausko ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės? T. Žvirinskis irgi neketina atsižadėti patinkančios profesijos, tačiau literatūra jam rūpi nemažiau. Tą liudija ant "Jalmos serbentų" atvarto išspausdintas keturių poezijos ("Menaechmi" kartu su Tomu Bakšiu) ir vienos prozos knygų sąrašas. Deja, trijų leidinių (maži tiražai ar platinimo nesklandumai?) Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje neužtikau... Gal tokia visų rašyti pradedančių vaistininkų dalia? Detektyvų meistrė Agatha Christie pirmiausia baigė medicinos seserų kursus, vėliau buvo farmacininko mokinė, o trumpą amerikietišką apsakymą, novelę (short story) ištobulinęs O. Henry jau paauglys dirbo vaistinėje, tas išmanymas jam labai pravertė pakliuvus į kalėjimą, tačiau šlovė vadinamąją nusikaltimų karalienę ir asmeninę (nebūtinai autobiografinę) patirtį įamžinusį naivoką romantiką apglėbė gerokai vėliau. Apglėbė neskubėdama, tvirtai ir ilgam. Štai tada išmušė milžiniškų tiražų valanda. Ne, haliucinogenų negėriau, milijoniniai knygų tiražai Lietuvoje ant galvų neužkris ir nė vieno rašytojo neapsvaigins, bet perskaitęs T. Žvirinskio knygą pagalvojau, kad lietuviškos novelės gerbėjai turėtų įsidėmėti „Jalmos serbentų“ autoriaus vardą.

Minimalistiškai taupūs ir gyvenimiškai erdvūs novelių siužetai, dažniausiai atkeliavę iš pasakotojo vaikystės, paženklinti jungtimi vakar-šiandien, kai, pavyzdžiui, berniūkščio hormonų audrų nerimą apibendrina gerokai vėliau įgyta patirtis: „Teatre suvokiau, kad nėra gražesnės nuogybės už meniškai pridengtą“ (p. 6, "Paauglys"); tapybiškai sodrūs: „Meitėlis nujaučia kažką negera. Pilnas kiemas alkanų akių, gręžte gręžiančių jo lašinius. Medinės geldos paruoštos, bliūdai su ištrupėjusia emale surikiuoti prie šulinio, moterys stovi atokiau, nervingai kramtydamos skarų kampelius“ (p. 27, „Po skerstuvių“). Nors imk ir susirask fotomenininko Rimaldo Vikšraičio albumą „Vienkiemio godos“, atsiversk seriją „Skerstuvės“, kad palyginęs pasakojimą su vaizdu pritardamas linktelėtum. O dar iš prisiminimų atitraška, atšlama, atcypauja apdulkėjęs deglosios žviegimo įrašas, nosį pakutena tik ką paskerstos kiaulės kraujo kvapas...

Subtiliai gražus, dažnai netikėtas T. Žvirinskio santykis su gamta, jos gėrybėmis. Serbentus jis mato taip: „Uogų skonis – ypatingas, su kerinčiu aromatu, o sultingas minkštimas – švelnutėlis, ir kauliukai tokie smulkučiai, kad tariesi krimstelėjęs pajūrio smiltį, vakario nutupdytą ant sumuštinio su virta daktariška dešra“ (p. 49, "Jalmos serbentai"); maudynes naktį: "Vanduo – šiltas, dangus – žvaigždėtas, ore – štilis, širdyje ramuma", po sekundėlės: „Pažvelgiau į Paukščių Taką. "Tu matai, kiek Dzeusas majonezo pridrabstė..." – pamaniau ir staiga sustingau“ (p. 53, „Maudynės“); grįžimą iš eglyno: „Artėjant prie miško ribos tai šen, tai ten prasiskverbdavo daugiabučių langų šviesa. Rodėsi, kad matau gražiausias pasaulyje „Pero Giunto“ ar „Valkirijos“ dekoracijas" (p. 16, "Ciklas").

Lakoniški „Jalmos serbentų“ novelių veiksmo aplinkos aprašymai, nenuspėjamai sumazgyti knygos siužetai, plačiais dygsniais nužymėti veikėjų charakteriai kartais panašūs į kokio nors scenarijaus apmatus. Kūrybingas kino ar televizijos kadrus filmuojantis operatorius žiūrovus nesunkiai pašiurpintų iki gokčiojimo: „Kai dilbis išpampo, ėmiausi darbo. Dešine plaštaka suspaudęs braukiau per kairę ranką link riešo. Anga, palikta vikšro, užsikimšo kažkuo balsvu. Nekreipiau į tai dėmesio ir braukiau kaip braukęs. Anga kiek prasiplėtė ir iš jos į kriauklę trykštelėjo kirminai, panašūs į baltus siūlelius. Buvo matyt, kad jie leisgyviai, nes beveik nekrutėjo“ (p. 9, „Geltonoji dėmė“). To paties novelių triptiko „Jis ateina“ antrosios pradžia: „Rūpintojėliais klotas kelias buvo nepatogus eiti. Tai šen, tai ten kyšojo erškėčiuotos galvos, styrojo smailios barzdelės, geltonavo seniai kirpti kojų nykščių nagai, styrojo neproporcingai didelės nosys. Visą tą keistąjį medinį grindinį norėjosi aplenkti, bet kurgi dėsies, kai aplinkui – neišbrendama klampynė“ (p. 11, „Kelias“).

Neskubriai skaitydami knygą, pagalvodami ir įsivaizduodami, pašiurpsime dar ne kartą („Sotumas“, „Smarvė“), tačiau tie natūralistiniai momentai anaiptol neveda patologijos ar sadistinio saldumo link, T. Žvirinskis sumaniai ir labai netikėtai užbaigia noveles, nuovokiai suranda estetiką ir etiką tenkinančius sprendimus, laiku padeda tašką. Būtent tašką. Daugtaškis ir taip jau mįslingų siužetų finale nepagydomai sujauktų skaitančiojo sąmonę, įklampintų mus it musikes ant popieriaus lapo palietoje Roršacho dėmėje. Nežinote, kas ji per viena? Pasak vieno psichologinio testo, įsižiūrėję į tą suterštą vietą pacientai mato piešinius pagal savo pagedimą.

Galima nuspėti, kad T. Žvirinskis, kaip jo novelės geltonoji dėmė („Geltonoji dėmė“), linkęs stebėti skaitytoją. Stebėti trumpuose kūrinėliuose parodydamas savo išprusimą, apsiskaitymą, įvairiausių menų bei žmogaus pažinimą ir laukdamas nuostabos, aiktelėjimo, galbūt – priešpriešinės reakcijos. Tačiau žmogui, pamerkusiam kojas kad ir į Elmos vandenis, tų aliuzijų kartais akivaizdžiai per daug (pavyzdžiui, „Kelias“). Ir dar. Tik dabar susivokiau, kad recenzijos pradžioje O. Henry įsitarpavo neatsitiktinai: visai įmanoma, kad žaviai nenuspėjamos amerikiečių apsakymų pabaigos padarė įtakos T. Žvirinskiui. Jeigu taip, mokytojas geras, tačiau „Jalmos serbentuose“ stulbinančių veikėjų transformacijų daugoka, nesinorėtų, kad autorius įtikėtų pasisiuvęs nesunešiojamus batus: paaiškėja, kad teatro paviliotas paauglys pats esąs aktorius („Velvetinis švarkas“), mintys materializuojasi, ir pasakotojas tampa tarp realybės ir sapno klaidžiojančiu personažu („Budėtojas“), psichoanalitikai (arba plastinės chirurgijos asai, vadinamieji kūno skulptoriai?) tepaaiškina, kaip mėnesinėmis susirgusi Aleksandra Blagoslovėn iš Olchovkos drebulių guoto sugrįžta kaip Aleksandras Blagoslovėnis („Drebulių guotas“), pasakotojas-žudikas nežino, kad nusikaltimus padarė pats („Smarvė“). Esama ir daugiau sunkiai, tačiau ilgainiui jau nuspėjamų (jeigu užsimanysime išmėginti jėgas, pasijusti bendraautoriais) novelių.

Siužetų margumyne nestinga ne tokių pinklių akimirkų: pasakotojas paguodžia į atminties akivarus įpuolančią senutę („Ciklas“), žvejys nevykėlis sugauna išsvajotąją lydeką („Lydekai paliepus"), atiduodama duoklė kriminalų mėgėjams („Nekenčiu vaizdo kamerų“), be kumštynių, paprastai jaukiai aiškinamasi kaimyniško svetimavimo („Dievas yra didis“) arba nekaltai tragiško pajuokavimo („Belaukiant Benjamino“) istorijos. T. Žvirinskis – įdėmus pasaulio stebėtojas, gera kartu su juo prisėsti „ant šalnų lyžteltos žemės“, maudantis pajusti, kaip „kūną bučiuoja tūkstančiai goslių lūpų[/i“ arba lyrizmui netikėtai užkirsti (savi)ironijos botagu: [i]„Kankinau savo kūną visokiu blogiu, kad tik siela švytėtų it deimantas De Beers vitrinoje.“ Arba: „Ekrane vyksta tikros grumtynės, šmėkščioja ryškus grimas, per kisieliaus krantus liejasi pieno upės... Gražu kaip pasakoj ir taip pat nerealu. Kapitalistinis realizmas ekrane ir postfeodalinis postmodernas (PoPo) čia. DaDa gali ramiai ilsėtis.“ Puslapių nepažymiu, nes citatų ilgai ieškoti netenka, panašaus kalbėjimo, būdingo T. Žvirinskio stiliui, daug. Susitarkime: net jeigu ir ankstoka išskirti autoriaus braižo savitumą, „Jalmos serbentai“ verti pagiriamojo žodžio kaip debiutuojančio novelisto knyga.

Lieka pasidžiaugti, kad susiėjo T. Žvirinskio ir redaktorės Onutės Gudžiūnienės keliai, nes skurdo mados įrašo Autoriaus redakcija „Jalmos serbentai“ išvengė. Autoriaus ir leidyklos bendradarbiavimas sveikintinas ne todėl, kad T. Žvirinskis ne filologas, o vaistininkas, nežinia, ar pirminis mašinraščio variantas taisytas daugiau už profesionalaus lituanisto kūrinį. Galvoju ką kita: rašytojai – terašo, redaktoriai – teredaguoja, tada mes, ieškantieji geros literatūros, skaitysime ne tik įdomius, kas retsykiais nutinka, bet ir sklandžiai lietuviškus tekstus.

T. Žvirinskio jaunų dienų intuityvūs potyriai, kas be ko, rupoki pasakojimų vaizdai bei šiurkštoki veiksmai ir trapus asociacijų ažūras, sapnų mistika, iš Lotynų Amerikos atklydusio magiškojo realizmo aidai, regis, be ilgesnių ginčų paklūsta autoriaus plunksnai. O kur dar psichologinės įžvalgos, ryškiau arba blausiau apšviestos dvasinio pasaulio centrinės aikštės ir paslaptimi dvelkiantys užkampiai? Autorius atkimšo subrandinto vyno butelį, pavaišino. Bent jau aš senokai ragavau naminio serbentų vyno...