Inkilas

Trečiojo Dalios Bozytės eilėraščių rinkinio anotacija keistoka. Joje teigiama: „eilėraščiuose nėra švelnumo ir jaukumo, kurio iš inercijos tikimės skaitydami moterų poeziją“. Nežinau, kokią moterų poeziją šios anotacijos autorius (turbūt autorius, ne autorė) turėjo galvoje, tačiau tikroji poezija, nesvarbu, ar ji vyrų, ar moterų rašoma, atsiranda tikrai ne iš švelnumo ar jaukumo pertekliaus. Galbūt šiek tiek (ir tik iš dalies) šis atspindintis stereotipinį moters suvokimą teiginys tiktų literatūros paraštėse besidauginančiai masinei poezijai, bet ne daugiau. Modernioji lietuvių lyrika tai puikiai įrodė. Beje, ir Salomėjos Nėries poezijoje toli gražu ne viskas švelnu ir jauku. Antroji anotacijos pusė kiek informatyvesnė: „Tai poezija, kuri mato žvaigždes, - kai žvelgiama į dangų po darbų sutemusioje sodyboje“. Šiandieninėje sparčiai miestiškėjančioje ir jau būtent miestiškąją pasaulėjautą labiau vertinančioje lietuvių literatūroje tai šis tas nauja, kitaip sakant, jau primiršta sena. Todėl perskaičiau viską, ką radau parašyta apie Dalią Bozytę. Sužinojau, kad ji buvo pradėjusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, jų nebaigė, gyvena kaime prie Druskininkų, kaip ir dauguma kaimo žmonių, turi savo ūkį, augina keturis vaikus. Biografija nebanali: poetė, įgijusi ne tokį jau menką išsilavinimą, tačiau gyvenanti įprastinį kaimo moters gyvenimą. Beje, anotacijos žodžiai „žvelgti į dangų ir matyti žvaigždes“ metaforiškai gali reikšti moralinį imperatyvą, o tai niekam ir nieko neįsipareigojančio postmodernizmo epochoje irgi nebanalu.

„Čia mano namai“ - vieno iš trijų rinkinio skyrių pavadinimas - savotiška esminė poetei deklaracija, paremta čia spausdinamais eilėraščiais. Vienas tokių - „Žiūrėjimas į žvaigždes laukiant apsiveršiuojančios karvės“:

žverblas dangus
o tie ratai
tiesiai virš tvarto
nusuktu grąžulu
nusmukusia stebule
visai tokie pat
kaip fermose
prie Bujakausko

šiaip argi eitum
žiūrėti žvaigždžių
pusiaumiegas
sniego pilnais kaliošais
jeigu ne karvė
aptaki it dūsuojanti
bangžuvė

bet kaipgi jos vartos dausoj
vaivoruoja nei rūkas
ant Duobių Varo
vėlek sulenda žemėn
vėstant vandeniui
gyslose

tuomet išsliuogia iš tavęs
visi žodžiai tausoti
gyvenimo pabaigai.

Eilėraštis atspindi lyrinio subjekto refleksijos akimirką, kurią savotiškai sukuria kasdienio valstiečio gyvenimo reikmės. Žemiškasis ir dangaus skliauto gyvenimas čia susipynęs į viena, galbūt todėl žiūrėjimas į žvaigždes tampa esminga dvasinio nuskaidrėjimo akimirka.

D. Bozytei eilėraštį sukonkretina, įžemina vardai, vietovardžiai: Gervinio ežeras ar jo krantas, Mizarų malūnas, Diržų kaimas, Triedų valkelė, Černiauskų Černiauskas. Poetė jaučiasi susijusi su savo aplinka, su kitais, pirmiausia su pačiais artimiausiais, žmonėmis nevienprasmiais, tačiau neatšaukiamais saitais ar įžadais: „Pirmieji, kurie mane išdavė, / buvo mano tėvas ir motina.// Jie paliko mane pusiaukely,/ surištą įžadais ir prisakymais“. Kartais (deja, mano manymu, retai) D. Bozytės žvilgsnis netikėtas ir liudijantis nerealizuotas poetės potencijas: „keturios kregždės, / nematomo peilio palytėtom gerklėm // keturi mažyčiai / juodašvarkiai / kolumbai“. Apie tokią skaudžią kregždės „rausvos pasmakrės“, viso jos likimo interpretaciją niekada nebūčiau pagalvojusi. Gražių vaizdų esama ir daugiau, pavyzdžiui, žaidžiančios „kelios mergiotės, panašios / į išprotėjusius laumžirgius“. Tikrai, realybės dramatiškumas poetės matomas labai ryškiai, tačiau iš atskirų vykusių detalių kol kas nesiklosto savitas eilėraštis.

Kur kas dažniau D. Bozytės eilėraščiai išauga iš literatūrinės, ne visada net tiksliai identifikuojamos ir dažnai ne aukščiausio lygio konteksto: „Tuojau pavirsiu į peleną. / Rankoj liaunoj, ilgapirštėj, / nualpus veronika.// Batistas ir šilkas / ant mano šlaunų / vilnija. // Lietus ir vėjas / atsižadėjo / manęs, juodaplauki“. Eilėraštis baigiasi žaibais „tau akyse / audra tavo sieloj, / netrukus“. Kaip nors esmingiau, asmeniškiau moters būtis eilėraščiuose nereflektuojama, nors tai, atrodytų, D. Bozytei galėtų būti labai aktualu. Galbūt taip galima suvokti kai kuriuos eilėraščius, suponuojančius mintį, kad gyvenimo vežimas traukiamas beveik iš paskutinių jėgų: „vis dar šliaužiu keturpėsčia / juodais eilučių bėgiais, vos nešdama / sunkią ir nepaklusnią galvą“, „Aš ėjau ir tebeinu lig šiolei, / kliūdama už laiko akmenų - /amazonė, nešina balnu / ir kantrybe, kartesne už žolę“, „Paskui jau sausros. / Vakaras. / Dykynė, / ten, kur širdis krūtinėn įdėta“. Ko gero, todėl poezijoje tarsi bėgama nuo, galėtume manyti, slegiančios kasdienės realybės, tačiau pakliūvama į literatūriškumo spąstus. Savaime aišku, kad didelė šiandieninės labai gilios ir geros poezijos dalis remiasi ne tik ir ne tiek asmenine žmogaus patirtimi, kiek būtent antrine tikrove, kitaip sakant, kitais literatūros, kultūros tekstais. Tačiau tam, kad iš jų atsirastų įsimenantis eilėraštis, reikalingas savitas, konfliktiškas santykis su tradicija. Šito kol kas D. Bozytės poezijai labai trūksta.

Vienas iš lengviausiai įsimenančių rinkinio eilėraščių „I prieblandų madrigalas“ - melodingas, žaismingas, netgi skaudus:

Balos angelas bailiai pakyla
banalus kaip dainelė ant tilto,
ir baldakimo raštų sidabras
nelauktai žvaigždėse ima švisti,
berti sėklas asiūkliai į rasą,
o mėnulis batisto apsiaustu
per briaunotas bangas bando slysti,
kaip balandis balkono turėklu.

Bėda tik ta, kad jis - graži jau girdėtos verleniškai jonyniškos melodijos variacija.

Kartais atrodo, kad, pradėjusi eilėraštį, poetė nelabai žino, kaip jį užbaigti. Tokių lyg ir nebūtinų eilėraščių esama gana daug, vieno iš jų pabaigoje D. Bozytė rašo: „Nieko / lig šiol nepavyko išmokti, net apsidrausti / nuo savęs netekimo, tačiau dabar / jau žinau keletą garantuotų būdų, / kaip nužudyti / eilėraštį“. Šį teiginį poetė puikiai įrodė: eilėraščio „Patirtis“ paskutinės eilutės jį tikrai pražudė, nors ir nuo pat pradžių jis nelabai ką žadėjo. „Pavasarinę rezignaciją“ pribaigė eilutės apie Dolores Ibaruri, kuri „su spindinčia perlų apyranke / vėl paskelbs manifestą, / liepiantį lipti / į vikšrinius traukinius“, „Vaivorus“ - vaikiškai naivi liaudiška etimologija, užbaigianti eilėraštį: „Kol pirštai ūmai / nutirpsta iš nuogąsčio: // VAI- / voras“, o „Du požiūriai į 2000-ųjų pavasarį“, ko gero, jau gimė negyvi.

Aišku, nei kritikas, nei kas nors kitas neturi teisės mokyti poeto, ką ir kaip jam rašyti, bet jis gali ar netgi, būdamas kritikas, privalo reikalauti iš poeto savito balso. Vienaip ar kitaip atspindėti realų gyvenimą poezijai nėra nei būtina, nei tuo labiau privaloma. Tiesiog D. Bozytės atveju apmaudu, kad asmeninės pakankamai unikalios patirtys eilėraščiuose beveik nepalieka pėdsakų, užleisdamos vietą poezijoje jau žinomų melodijų pergrojimui. Ši mano pastaba irgi nenauja, kažką panašaus recenzuodamas antrąją D. Bozytės poezijos knygą yra rašęs S. Parulskis. Deja, rašydama apie trečiąją poetės knygą galiu tik pakartoti seną jo įspūdį. Kaip jau sakiau recenzijos pradžioje, poetės patirtis, gyvenimas, tas „tiltas“, perfrazuojant jau cituotą D. Bozytės „Madrigalą“, tikrai nebanalus. Dainelė kol kas, deja, dažnai banaloka.