Gyvenimo keliu

Jau kurį laiką, apsilankius viename ar kitame knygyne, lentynas, kuriose surikiuoti memuarų tomai, norisi iš tolo aplenkti. Juoba kad ir užrištomis akimis gali pasakyti, ką jose rasi. Pastaruoju metu čia karaliauja arba vingrios, netiesos kupinos kompartijos nomenklatūrininkų poringės apie sovietmečio „laimėjimus“, arba iki koktumo atstumianti kultūrinė porno­grafija, kurią bene geriausiai reprezentuoja liūdnai pagarsėjusios memuaristės Galinos Dauguvietytės „fenomenas“. Regis, atėjo laikas, kai kiekvieną, peržengusį leidėjų slenkstį, tie turėtų perspėti panašiai, kaip Jungtinių Valstijų policijos pareigūnai perspėja nusižengusius įstatymui: „Visa, ką pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus.“ Tačiau mūsiškius leidėjus tokia praktika, atrodo, ne itin žavi, jie daug noriau linkę palydėti dienos švieson bet kokį klaikiausia kalba parašytą rankraštį, kupiną egzaltuotų paskalų, vulgarybių, liejantį pamazgas ant artimiausių žmonių, porinantį tokius dalykus, kuriuos padorus žmogus turėtų paprasčiausiai palikti ties neišsakomybės slenksčiu. Tačiau memuaristams tai nė motais. Visuotinio vujarizmo laikais jau nebėra vietos nei privatumui, nei padorumui, tad panašaus plauko lektūros populiarumo paskatinti mažiau susipratę žmogeliai skuba sekti įkvepiančiais savo pirmtakų pavyzdžiais, kurdami naują, grynai lietuvišką memuarų „kanoną“. Deja, nuolatos virtualinama mūsų dienų realybė tokio pobūdžio rašliavai be galo paranki.

Ir vis dėlto šiame žemos prabos, prasčiausio skonio memuarinės lektūros sraute retsykiais blyksteli ir viena kita dora, sąžininga, išminties ir orumo kupina knyga, tokia kaip profesoriaus Kazio Ambrozaičio „Gyvenimo keliu“ ar kiek anksčiau išleista to paties autoriaus „Palendriai vakar ir šiandien“. Aptariama prisiminimų knyga nestebina kokiais nors dideliais literatūriniais užmojais. Veikiau priešingai – tai labai taupus, netgi šykštokas, tačiau be galo talpus, niuansuotas pasakojimas apie nugyventus metus, kasdienybės sraute atskleidžiantis įdomius ir dramatiškus XX amžiaus mūsų istorijos puslapius. Čia išryškėja taurių ir niekingų profesoriaus sutiktų žmonių portretai, jų polinkiai, žmogiškos ydos bei nelaukti kilnių ir nesavanaudiškų poelgių momentai. Tokias beletristikos aukštumų nesiekiančias knygas skaityti be galo įdomu: nors autorius daugiausia remiasi savo, medicinos daktaro, patirtimi, prisiminimų tekstas parodo įdomią ir itin sudėtingą šios profesijos žmonių kasdienybę nuo nepriklausomos Lietuvos laikotarpio iki pokario ir vėlyvųjų sovietizmo metų. O sykiu išryškėja ir lietuvių inteligentijos likimo vingiai, situacijos, kuriose vieni išliko tvirti ir orūs, kiti rinkosi vergišką nuolankumą ir besą­lygišką paklusnumą kolonizatorių primestiems mąstymo ir elgsenos įpročiams. Būtent sovietinė kasdienybė ir yra toji terpė, kurioje gali įžvelgti, kas atsitiko mums per pusšimtį priklausomybės svetimam režimui metų.

Keletas žodžių apie knygos autorių. Kazys Ambrozaitis (gimęs 1911 metais) – habilituotas medicinos mokslų daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, daugelį metų vadovavęs VU Medicinos fakulteto Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedrai bei Lietuvos rentgenologų ir radiologų mokslinei draugijai, paskelbęs beveik tris šimtus mokslo straipsnių, vienas ir su bendraautoriais parašęs keturiolika knygų, dar sovietmečiu su bendradarbiais pelnęs LTSR valstybinę mokslo premiją… Dabar – veiklus ilgaamžis visuomenininkas, tebedalyvaujantis ir mokslo gyvenime. Žinoma, visa tai tik keletas šykščių nelengvos profesoriaus biografijos faktų. Būtina pridurti ir keletą kitų: nepriklausomoje Lietuvoje su pagyrimu (cum laude) baigė medicinos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kiek vėliau – Karo mokyklą, tapo karininku, dirbo gydytojo darbą, o sovietinės okupacijos metais, 1945-aisiais, suimtas apkaltinus bendradarbiavimu su antisovietine rezistencija ir ištremtas į Vorkutos lagerį. Beje, du profesoriaus broliai pokaryje žuvo miške.

Už kuklaus knygos pavadinimo slypi neįmantrus, tačiau itin orus ir sąžiningas pasakojimas apie daugelį gyvenime sutiktų žmonių, nutikusių dalykų ir įveiktų vargų. Augęs Viduklės apylinkėse, 1930-aisiais baigęs Raseinių gimnaziją ir gavęs iš JAV sugrįžusio dėdės kunigo finansinę paramą, knygos autorius įstojo į Kauno VDU Medicinos fakultetą. Jaunuolio akyse laikinoji sostinė išliko kaip nepaprastai sparčiai augantis miestas: „Kaunas buvo senas apleistas Rusijos imperijos pasienio miestas, bet strategiškai svarbus, išsidėstęs santakoje tarp didžiausių Lietuvos upių: Nemuno ir Neries. Kaunas buvo paverstas labai modernia tvirtove su dvylika moderniškų ir galingų fortų aplink jį. Dėl strateginių sumetimų mieste negalima buvo statyti aukštesnių kaip dviejų aukštų namų. Todėl miestas buvo labai neišvaizdus su senais sukrypusiais nameliais, ypač priemiesčiuose: Vilijampolėje, Šančiuose, Panemunėje, Aleksote bei priemiesčių kaimeliuose. Žaliasis kalnas buvo beveik neapgyvendintas. Paėjus kiek toliau dabartiniu Savanorių prospektu, vasarą žaliuodavo Muravos kaimo javų laukai. Ne kartą teko eiti takais per tuos pasėlių laukus ir jaustis, lyg eini kaimo laukais. (…) Kaunas tuo metu pradėjo kilti lyg „ant mielių“. Vyko gausios statybos, ypač miesto centre, Laisvės alėjos srityje ir prieigose. Mano atmintyje išliko vaizdas visų gražiausių Kauno statinių: Pieno centro Laisvės alėjoje, Saugumo rūmų, kuriuose 1945 metais teko ir man praleisti daug sunkių ir įsimintinų dienų, ir daugelio kitų įvairiose gatvėse. Vienu žodžiu, Kaunas per labai trumpą laiką sugebėjo iš Rusijos imperijos gana skurdaus pasienio tvirtovės miesto su maždaug 100 tūkstančių gyventojų tapti gražiu, modernišku miestu, kuris gavo ambicingą vardą – Laikinoji sostinė. Kai kas Kauną dar vadindavo „Mažuoju Paryžiumi“ dėl panašaus į Paryžių pretenzingo gyvenimo būdo. Kad ir kaip ten būtų, gyventi tokiame mieste buvo labai įdomu ir naudinga“ (p. 28–29). Pastebėjimai neįmantrūs, bet labai tikslūs, o sykiu liudijantys, kaip sparčiai kaimo jaunuolis tapo miestiečiu.

Tarp įdomiausių – knygos puslapiai apie Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir jame dirbusius profesorius bei lektorius. Autorius apibūdina anuometinio akademinio gyvenimo ypatumus, pateikia trumpas, tačiau itin iškalbingas savo profesorių charakteristikas, pavyzdžiui, vieną savo dėstytoją charakterizuoja taip: ,,Profesorius Pr. Mažylis buvo tiesus, vidutinio ūgio, apkūnus, su nedidele barzdele džentelmenas. Jis panėšėjo į kažkokį ypatingos kilmės anglų lordą, kuris buvo šykštus šypsniui. Buvo visada pasitempęs, rengėsi elegantiškai, visada su skrybėle, pasiramsčiuodamas ir žaisdamas elegantiška lazdele. Studentai bijodavo prakalbinti tokį džentelmeną. Didžiausią dėmesį Pr. Mažylis kreipė į darbą ligoninėje ir į operacijas. 1919 metais, dirbdamas Panevėžyje, aktyviai dalyvavo komunistinėje veikloje ir laikė save lyg ir dideliu demokratu. Tačiau visa tai jam nekliudė tapti vienu iš turtingiausių gydytojų Lietuvoje. (…) 1940 metais pirmasis pasitiko okupacinę Sovietų kariuomenę, už tai buvo atleistas iš katedros vedėjo pareigų. Nepaprastą pasipiktinimą sukėlė jo elgsena 1944 metais: būdamas silpnos sveikatos, dar sugebėjo minios priekyje pasitikti ir grįžtančią Sovietų kariuomenę “ (p. 39). Regis, vos keletas bruožų, tačiau prieš akis turime įdomų, prieštaringą psichologinį portretą, juolab kad memuarų autorius nespalvina savo knygos personažų vien juodomis ar baltomis spalvomis. Viename kontekste susipina įvairiausi dalykai, ir žmogaus vaizdinys kaip reta iškalbus. Arba štai kaip autorius charakterizuoja kitą garsų ano meto chirurgą Vladą Kuzmą: „Vl. Kuzma buvo geras, populiarus chirurgas ir žmogus. Parašė daug straipsnių, domėjosi audinių transplantacija, medicinoje ieškojo naujienų. Buvo aukšto ūgio, stambokas, labai ilgais garbanotais plaukais, ilga, siaurėjančia barzda. Panėšėjo į viduramžių riterį. Dėvėjo ilgą, juodą berankovį ap­siaustą – peleriną. Vaikščiojo beveik visada vienplaukis, dideliais, greitais žingsniais. Kad netrukdomas galėtų vaikščioti gatvėm, eidavo gatvės kraštu ties šaligatviu. Gatvėje jis atrodydavo lyg iš nežinomų kraštų atvykęs keliauninkas. (…) Docentas Vl. Kuzma paskaitas skaitė neįdomiai, išdrikusiai. Balso tembras buvo ne pagal žmogų: neryškus, prislopintas, žodžius bėrė greitakalbe. Atrodė, kad kalbant dėstytojui būtų kas įkišęs į burną bulvę. Jis buvo ne pedagogas, o mokslininkas“ (p. 44).

Knygoje atsiskleidžia ir tarpukario Lietuvos akademinių sluoksnių elgsenos įpročiai, bendravimo etika. Autorius nė kiek nemitologizuoja to meto inteligentijos ar pagarsėjusių medikų, juoba kad kiekvienas iš jų pasižymėjo savais charakterio bruožais. Išryškėja taip pat sudėtingi hierarchiniai dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiai (vis dėlto kaizerinės-carinės akademinės struktūros paveldas buvo itin paveikus). Universiteto administratoriai rasdavo įvairių būdų, kaip studentus nepelnytai pažeminti, profesūra versdavo kęsti savus kaprizus ir įnorius. Antai, aprašydamas Medicinos fakulteto dekaną profesorių V.Lašą, autorius pasakoja apie jo egzaltuotą pedantizmą, dėl kurio nukentėdavo net ir pažangiausi studentai. Paskelbęs, kad pažymas apie išlaikytą egzaminą priimsiąs iki 14 valandos, dekanas versdavo studentus tekinom bėgti į dekanatą, o penkias minutes pavėlavę būdavo priversti dar vienerius metus likti tame pačiame kurse, nors ir sėkmingai įveikę egzamino barjerą: „Nepadėjo nei prorektoriaus, nei rektoriaus, o gali būti ir Švietimo ministro tarpininkavimas, V. Lašas užsispyrė ir nenusileido. Mes, visi draugai, buvome priblokšti tokio įvykio ir laikėme dekano elgesį nehumanišku ir nesuderinamu su aukštosios mokyklos dėstytojo įvaizdžiu. Prof. V. Lašas neteko pagarbos“ (p. 37). Prisiminęs sovietmečio studijų aukštojoje mokykloje patirtį, panašių epizodų daugelis gali pateikti ne vieną. O šitai liudija, kad mūsų akademinė kultūra iš tarpukario, deja, paveldėjo ne vieną ydą, jau nekalbant apie sovietinio universiteto „tradicijas“. Kad ir kaip būtų apmaudu, keliolika nepriklausomybės metų jų neįveikė, galbūt tik savaip niuansavo…

Ne mažiau įdomių dalykų galima rasti skyriuje, kuriame profesorius pasakoja apie savo mokslus Karo mokykloje, ten sutiktus žmones arba apie savo patyrimą bendraujant su grafo Zubovo šeima, vėliau – dirbant gydytojo darbą Šiluvoje, pirmuosius sovietinės ir nacistinės okupacijos metus. Stebina ne tik puiki devyniasdešimt penkerių metų sulaukusio garbaus profesoriaus atmintis, bet ir tikslumas, atkuriant įvykius ir jų detales (privačiame pokalbyje profesorius pasisakė gana anksti ėmęs užsirašinėti svarbesnius dalykus; šitai daręs ir kai grįžo į Lietuvą iš Vorkutos lagerio). Galbūt todėl šioje prisiminimų knygoje nepastebėta polinkio į beletristiką, dėl kurio kenčia nereti memuarai.

Dar vienas šios knygos ypatumas – joje nė kiek nesureikšminami asmeniniai išgyvenimai, o jų būta išties kraupių: suėmimas, tardymai, kankinimai NKVD rūsiuose, vėliau – lageris ir ilgametis persekiojimas, jau grįžus į Lietuvą, ieškant gyvenamosios vietos ir bandant įsidarbinti. Susilaikydamas nuo didesnių emocijų, knygos autorius chronologiškai tiksliai dėsto, kaip buvo mėtomas iš darboviečių, priklausiusių Sveikatos apsaugos jurisdikcijai, vos tik iškilus viešumon jo biografijos faktams, lakoniškai charakterizuoja asmenis, uoliausiai prisidėjusius prie jo persekiojimo. Pavyzdžiui, „Ministro pavaduotoju kadrų reikalams dirbo Rusijoje studijavęs mediciną, tačiau jos nebaigęs Pranas Lazutka, kuris su manimi kalbėdavo kumščiu trankydamas į stalą ir nerinkdamas žodžių. Sužinojęs mano biografiją, pasiūlė dirbti provincijos ambulatorijoje. Atsisakė skirti net į Šiaulius. Kiek kartų aš pas jį buvau, tiek kartų jis mane „vaišino“ kumščiais į stalą ir atitinkamais žodžiais. Pranas Lazutka kartu su kitais dviem broliais buvo 1863 metų sukilimo tremtinių palikuonys ir dar mokėjo lietuviškai kalbėti. (…) Pokario metais į Lietuvą priplūdo daug tokių pusiau lietuvių, kurie čia, Lietuvoje, gavo pačias geriausias ir aukščiausio rango tarnybas. Tokiu būdu sovietai gavo trigubą „naudą“: lietuviški, partiniai ir sovietiniai kadrai kartu“ (p. 143). Panašiai apibūdindamas uolius sovietizacijos procesų veikėjus, profesorius Ambrozaitis nesiekia sudramatinti savo nuoskaudų, veikiau atvirai ir objektyviai paliudija, kaip nežmoniškai buvo elgiamasi su žmonėmis pirmaisiais priklausomybės dešimtmečiais. Nė kiek nedemonizuodamas savo persekiotojų, autorius pateikia autentiškus, tikslius poelgių ir veiksmų apibūdinimus, kurie, nors ir labai lakoniški, nemažai pasako apie lietuvių stuburo lankstumą arba tvirtumą. Antai, iš lagerio sugrįžęs į Lietuvą, autorius apsistojo prieškario laikų bičiulio ir VDU katedros bendradarbio (vėliau profesoriaus) bute, iš kur greitai buvo tylomis ir perdėm mandagiai išprašytas (tas pats bičiulis vėliau viešai paprašė su juo nepalaikyti artimų ryšių), tuo tarpu gatvėje sutiktas kitas senų laikų draugas – docentas Petras Baublys nuoširdžiai pakvietė ilgam įsikurti jo namuose. Skirtingi žmonės, skirtingi dvasiniai poelgiai… Tačiau jie leidžia geriau suprasti sovietmečio moralinę atmosferą: kodėl vieni prisitaikė, bet nesusitaikė, o kiti žengė koja kojon su partinių ir ideologinių institucijų primestais elgsenos įpročiais.

Galima būtų priminti dar ne vieną įdomesnę, paveikiausią ir labiausiai intriguojančią knygos vietą, tačiau striukoje recenzijoje visko neapžvelgsi. Tad tik pridursim, kad su šia ne itin daugiakalbe, bet iškalbinga knyga derėtų susipažinti ypač tiems, kurie dėl savo amžiaus apie sovietmečio realijas tėra girdėję iš svetimų lūpų. Rausvėjančios prisiminimų lavinos kontekste pažintis su profesoriaus Kazio Ambrozaičio memuarais būtų itin pravarti. Ir dar viena pastaba – tarp daugelio kitų dalykų šioje knygoje įtaigiai atkurta sovietmečio dešimtmečių medikų gyvenimo kasdienybė. Tai knygą daro vertingą ir būsimoms sovietmečio sociologijos studijoms. Norisi tikėti, kad jų gausės.