Gėlių kraujas

Ketvirtame viršelyje įprastais, nesudėtingais žodžiais knygą giria moterys anglosaksiškom pavardėm. Nenurodytos nei jų pareigos, nei išsilavinimas, tad skaityti pradėjau nusiteikusi itin skeptiškai. Juo labiau kad autorė, JAV gyvenančių iraniečių emigrantų dukra, rašyti išmoko kažkokiame kūrybos būrelyje ir, sumaniusi parašyti istorinį romaną apie savo tėvynę, turėjo kelis kartus ten nuvykti rinktis medžiagos. Ją dominanti moterų visuomeninė padėtis XVII a. Persijoje romane aprašoma emancipuotos moters požiūriu, o kai kurie veikėjos poelgiai atvirai stebina – tokių nepriklausomybės ir karjeros siekių nesitikėtum iš iraniečių kaimietės.

Knygos vertimas nelabai kruopštus, pasitaiko pažodiškumo („išsaugoti mano tėvą gyvą“, „kiaulių mėsa“ ir pan.). Gal perdėm lėtai „įsivažiuojama“ į pagrindinę siužetinę liniją, vingiuojančią tarp kilmingų šeimų, nuo kurių visiškai priklauso neturtinga našlaitė, didmiestyje besimokanti meistriškai kurti kilimus. Kai kurie pasisakymai „išduoda“ autorę esant „turistę“ savo šalyje: „Kiek čia [Isfahane] gyvena žmonių? (...) Daugiau nei Londone ar Paryžiuje“ (p. 33). Tačiau sėkmingai išvengta S.Žižeko aptariamo turistų pomėgio mėgdžioti vietinius: nors senovės persų tarpusavio dialogai ir priderinti prie europiečių ir amerikiečių kalbėjimo stiliaus, jų aplinka ir tarpusavio santykiai pavaizduoti labai įtikinamai. Beje, europiečiai romane parodyti kaip nesubtilūs „barbarai“, nusimaudantys tik kartą per metus ir įkyriai kalbantys vien apie verslo reikalus.

Kalboje pasitaikantys farsi žodžiai kruopščiai paaiškinti knygos gale, ten pat autorė išsamiai nurodo istorines sąlygas, kuriomis rutuliuojasi intrigų kupinas veiksmas. Nereikėtų stebėtis, kad ji prisipažįsta, kurie veikėjai „išgalvoti“: net atsitiktinai sutapę biografijos faktai gali tapti pagrindu teismo procesui kaip žmogaus „nuosavybė“. Beje, septyniolikmetė pasakotoja – irgi nuosavybė, priklausanti nuo svetimų žmonių tik dėl to, kad nėra berniukas. Jos menas – kone pagrindinė romano ašis; apie jį pasakojama išsamiai ir su didele meile. O į mergaitės istoriją įterptos pasakos labai nepanašios į tas, prie kurių pripratome. Vis dėlto bendruomenės gyvenimas atrodo darnus net su visais prieštaravimais. Vaizduojamos jos narių mąstymo, elgesio, tikėjimo subtilybės skatina su pagarba pažvelgti į iraniečius, kone kasdien matomus per TV žinias.