Džiugė

Net tie, kas neskaitė Maxence Fermine „Sniego“, greičiausiai yra matę knygyne blizgant apybaisį jo viršelį. Šįkart autorius - vėl prancūzas, ir jo „Džiugė“, prisipažinsiu, tikrai nudžiugino. Iš pirmo žvilgsnio gali supainioti abi minėtas knygas. Iš antro – pastebi krūvą skirtumų „Džiugės“ naudai (jaukus matinis viršelio blizgesys, graži iliustracija), o perskaitęs nusprendi daugiau nebelyginti.

Ch. Bobin nesivaiko kitoms kultūroms būdingo subtilumo, o lieka ištikimas seniai išbandytam ir pačiam artimiausiam - prancūziškajam. Romano siužetas paprastas, tolygus ir - visai nekeista - baisiai primena „Ameliją iš Monmartro“: Albenas mėgsta naktį įslinkti į svetimus namus ir stebėti miegančius žmones, kartais sutaisyti vaiko žaislą, kartais pasiimti kokį mažmožį, kad atsidžiaugęs juo galėtų palikti parke ant suolelio. Tai jis paslapčia sukeičia pasipūtėlių turtuolių kaimynų paveikslus. Ir dar daug daug tokių mažų džiaugsmų „Džiugėje“, jais Albenas gyvena.

Bet ne siužetas yra stiprioji knygos pusė, o kalbėjimo stilius, pagrįstas prieštaravimais. Jie čia dvejopi: kartais vienas kitam prieštarauja du gretimi sakiniai, o kartais – to paties sakinio dalys. Atsiverčiam pirmą puslapį ir štai:

Džiugė buvo mirusi prieš du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas, kai pradėjo šypsotis.

Ir taip tęsiama iki pat romano pabaigos.

Albeną užaugino milžinė. Čia nėra nieko nepaprasta: nuo pat pasaulio pradžios visus vaikus augina milžinės. <...>. Milžinės nežino nieko labiau jaudinančio nei ši maža, rausva, lipni, susiraukšlėjusi, išalkusi gyvybė. <...>.

Albeno milžinė mažytė. Tamsiaplaukė porceliano kojomis, moteris pelytė maža krūtine.

Kaip tik dėl tokio kalbėjimo knyga verta laiko, praleisto skaitant. Ilgai ji negaišins – tik tol, kol įsijausi ir, užvertęs paskutinį puslapį, pakelsi galvą į žydintį kaštoną. Dabar pats laikas.