Dzenas ir motociklo priežiūros menas

Mane pirmiausia patraukė skambantis paradoksiškas pavadinimas („Kas bendro tarp dzenbudizmo ir  technikos?“) ir intriga leidyklos anotacijoje („Kodėl prieš 30 metų JAV perkamiausia buvo būtent filosofinė knyga?“).
 
Kaip į šiuos klausimus atsakyčiau, perskaičiusi knygą?                   

Romanas Amerikoje pasirodė tuo metu, kai buvo mestas iššūkis materialiajai sėkmei. Septintajame dešimtmetyje gėlių vaikai sukilo prieš gyvenimą, kuris vertė ištirpti minioje. Jie šlovino laisvę ir pramogas, bet neigė socialinę tikrovę. Taigi knyga, atrodo, laiku išversta  lietuvių skaitytojui, kuris išgyvena ne neohipių laikus, bet pradeda dusti vis labiau daiktėjančiame pasaulyje.

Robertas M. Persigas prieš 40 metų pasiūlė kitą alternatyvą materializmui – teigiamą tikslą. Jo siekiant nė vieno žmogaus – keliautojo, retorikos dėstytojo ar motociklų surinkėjo - gyvenimas netaps lėkštas.
         
Gyvenimas negali būti rutina, nereikšmingas, „neteisingas“, jei kiekvieną darbą atliktume su įkvėpimu, kitaip tariant, į kiekvieną darbą įdėtume širdį. O juk taip dažnai mus nugali ego, būgštavimai, nuobodis, nekantra…Mąstymo inercijos šmėklos, palyginimų, analogijų sluoksniai – mythos – tai tarsi mūsų  kolektyvinės sąmonės traukinio, riedančio Kokybės bėgiais, keleiviai…

Taip įprasta dabar dėl visko – ir klimato atšilimo - kaltinti technologijas. Bet juk jas sukūrė žmogus. Supriešindami lotosą ir veržlėraktį, mes supriešiname save …su savimi? Ar matydami vietoj motociklo skardinę (ignoruodami realybę) mes nepražiopsosime…Budos? „Buda, Aukščiausioji Dievybė, tiek pat patogiai įsikuria skaitmeninio kompiuterio schemoje arba motociklo pavarų dėžėje, kaip ir kalno viršūnėje bei gėlės žiede“.

Ieškoti ir nugalėti šių vaizduotės ir riboto mąstymo vaiduoklių į kelionę leidžiasi pasakotojas su sūnumi ir draugų pora. Kodėl būtent šia transporto priemone?

Lėkdamas motociklu, pasak autoriaus, labai praplauni galvą, supranti, kad naujųjų technologijų pasaulis gali būti sužmogintas, kad turi jį įsileisti į savo pasaulį, bent tam, kad pamatytum pelkes su raudonsparniais strazdais. Kokia rutina bepasirodytų krapštymasis motociklo „viduriuose“ (beje, autorius tai irgi preciziškai aprašo), bet tai taip pat yra ir būdas pamatyti pasaulį – pažinti save…Nebūtina patirti vis ką nors – galima patirti iš naujo tai, ką jau žinai. Pažįstamais keliais eiti taip pat malonu. Juk pasaulyje nėra vien taip ir ne, yra dar ir „mu“ - išeitis, kai dichotominis mąstymas stabdo kelionę…

Keliaujama motociklu, nes tai tampa šiuolaikinio žmogaus, suvokiančio savo aplinką per technologijas, simboliu: lekiant atsiranda ryšys su viskuo, išnyksta rėmai, kuriuos jauti važiuodamas automobiliu, jauti BUVIMO pojūtį… Tai labai svarbu patirti šiuolaikiškam žmogui, praradusiam „didingą suvokimą“, ką reiškia būti pasaulio dalele, o ne jos priešu.

Baisiausia, kai žmonės keliauja automobiliuose, pasislėpę už stiklų, – kažkur į tolį…Tai, kaip pastebi pasakojimo veikėja, panašu į laidotuvių procesiją: žmogus, nužudęs dabarties akimirkas, atsisveikina su pasauliu… Juk visas pasaulis egzistuoja mūsų mąstysenoje. Mes susikuriame savo reakcijos į aplinką analogus - žemę, dangų, jausmus, religiją… Tie, kas atmeta analogus, uždaromi į beprotnamį…

Taigi kelionę šiame romane galima perskaityti kaip  metaforą, sakyčiau, kaip gana įprastą gyvenimo simbolį įvairių  kultūrų kontekstuose. Kelionėje, skirtingai nei draugų pora, tėvas su sūnumi (irgi simboliška, kad sūnų į pažinimą lydi tėvas) neskuba, nes jiems svarbi kiekviena buvimo kartu akimirka. Galima sakyti, kad romano žanras - kelionės reportažai su šatakvomis - pokalbiais apie retoriką, filosofiją, švietimą, vertinimą ir apie… motociklo variklio priežiūrą. XIX a. šatakvomis buvo vadinamos oratorių vasaros stovyklos. Analogišką kelionę bando pakartoti romano veikėjai.

Autorius skaitytojui taip pat tartum siūlo kelionę su šatakva, kurios metu „nekasa jokių naujų sąmonės kanalų, tiktai pagilina senuosius, kurie yra prišiukšlinti sustabarėjusios minties atliekų ir lėkštybių, kartojamų pernelyg dažnai“.

Tai lygiagrečios kelionės į realiuosius kalnus ir į dvasinius, į vietas, kuriose gyveno ir dėstė Faidras - Platono diskusijų pašnekovo, pasakotojo ir autoriaus prototipas - kelionė į savo beprotybę, į savo nuojautas… Bet pirmiausia kelias per dvasios kalnus skirtas Kokybės paieškoms. Pasak pasakotojo išvadų, Kokybė nėra daiktas. Tai yra įvykis – kai subjektas suvokia objektą. Nuo Kokybės priklauso objektas ir subjektas (veikia dieviškoji trejybė: sąmonė, materija, Kokybė).
         
Kaip nesusipainioti labai sluoksniuotame įvairių siužetų ir  skirtingų funkcinių stilių (dalykinio, meninio, publicistinio) pasakojime Knygą galima skaityti… kaip knygą (ne kaip dvasinį vadovą ar studiją apie KOKYBĘ), mėgaujantis jos pasakojimo ritmiškumu (ne veltui, pagalvojau, rašytojas – buvęs retorikos dėstytojas, puikiai išmanąs pastraipų „pauzes“ ir „ryšius“). Pavyzdžiui, po šatakvos, kai pasakotojas prieina aiškesnių išvadų, jo sūnus Krisas užsimeta sunkesnę kuprinę, tačiau nusileidimas nuo kalno sunkus dėl krūmokšnių, kurie lėtina eities tempą - komplikuoja tolesnį mąstymą…

Vertybių sistema, kurią aptaria ir argumentuoja pasakotojas, veikia ir realiame gyvenime. Romanas autobiografinis. Dar labiau jo suvokimo erdves išplečia Autoriaus pabaigos žodis, parašytas daug vėliau, pasikeitus  jo gyvenimo aplinkybėms. R.M. Persigas papasakoja, kaip ši sistema išmokė susitaikyti su sūnaus Kriso mirtimi: „Krisas buvo ne objektas, o struktūra… Ji sujungė tokiais būdais, kurių nė vienas iš mūsų iki galo neįsisąmonino ir nė vienas iš mūsų negalėjo jos iki galo valdyti<…> Kūnas, struktūros dalis, iškeliavo, tačiau didesnioji struktūros dalis išliko“. Dukrytė Nelė – kitas vardas ir kitas kūnas – visgi pasirinko gimti rašytojo šeimoje, nes to norėjęs sūnus… Nieko šiame pasaulyje nėra nereikšmingo – svarbus net ir atsitiktinis( ?) mergaitės klaviatūros spustelėjimas - paskutinės romano eilutės, kurių leidėjai supratingai (toliaregiškai) neištrynė…
       
Perskaičiusi, šios knygos negrūdau gilyn į lentyną. Tai „ne vienkartinė knyga“. Ją norisi perskaityti dar kartą, šįkart skaityti lėtai, gardžiuojantis šatakvomis, taip, kaip pasakotojas siūlė skaityti sūnui Toro Knygą „Voldenas“: „Perskaityti sakinį, kitą, palaukti, kol jis užgrius klausimų griūtimi, atsakyti į juos, po to vėl perskaityti vieną du sakinius.“

Ar skaityti šią knygą jums?

Nesiūlysiu jums už tai nei meduolio, nei botago... Tikras blogis, kaip teigiama romane, yra mėgdžiojimas. Aukščiausiai į kalną užlipa tas, kuris nežino, kur eina… Klystate, jei vis dar manote, kad jūsų veiksmai priklauso tik nuo jūsų. Jei būsite vertas skaitymo, aplinkybės pačios jus susiras...

Jei norite nieko nelaukdami suprasti, ar jus pasirinko knyga, - būtinai. Nes ne žmogus renkasi gyvenimo (ir skaitymo) Kokybę, o Kokybė – žmogų.