Dykuma

Žymaus prancūzų rašytojo, šių metų Nobelio premijos laureato  Žano Mari Giustavo Leklezijo (Jean-Marie Gustave Le Clézio) romanas „Dykuma“ (sukurtas 1980 m., pelnęs Didžiąją Prancūzijos akademijos premiją) papildo filosofinių alegorinių kūrinių apie dvasinę kelionę, kurios simbolis yra dykuma, „kolekciją“ (pvz., A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, Kobo Abė „Moteris smėlynuose“, P. Koeljo „Alchemikas“, P. Boulzo „Dangaus prieglobstis“).
Dykumoje ar smėlynuose žmogus išgyvena Begalybę, kuri išlaisvina iš laiko gniaužtų, tačiau kelionė iki šio supratimo kiekviename minėtame kūrinyje yra nepakartojama.
Leklezijo romane dykuma pirmiausia yra reali geografinė vieta. Istorija apie Nurą turi ir konkretų laiką — 1909–1910 metų žiemą. Minimi Afrikos vietovių ir klajoklių tautų pavadinimai. Ši dykuma yra …mėlyna, nes joje dominuoja mėlyni klajoklių apsiaustai, mėlynos tatuiruotės, mėlyna odos spalva. Galbūt tai nuoroda į Mėlynuosius vyrus — tuaregus, kurie pačiame Sacharos viduryje, negyvosiose kopose, prekiauja druska. Toks pavadinimas atsiradęs dėl mėlynojo audeklo, kuriuo apsimuturiuoja galvą, ir įsitrinamų į odą dažų. Man pasirodė, kad vaizduojama dykuma tikrai egzistuojanti Žemėje.

Dykuma yra viena pagrindinių veikėjų poetiškoje sakmėje apie Žmogų, jo natūralią prigimtį, apie mokėjimą gyventi akimirkoje, apie kelionę smėliu be tikslo, nes tai ir yra prasmingiausia kelionė žmogaus laike. Per dykumą rašytojas skaitytojo neragina eiti — kartojami žodžiai, motyvai lėtina skaitymą, o atidus ir vis kitoks pasakotojo įsižiūrėjimas į vėją, saulę, vandenį, dangų, smėlį iš tikrųjų sukuria ritmiško neskubraus ėjimo įspūdį. Poetinė kalba panaši į meditaciją, sukuriančią svaigią būties pilnatvės jauseną.

Dykuma yra antagonistė miestų dykvietei. Kaip svetimkūniai dykumos miestelyje atrodo amerikietiškų cigarečių pakelis, kokakolos buteliukas ar praskrendantis, pasak veikėjos mergaitės, sidabrinis kryželis — lėktuvas. Smėlis, dangus, saulė, oras — didžiausia atrama Lalai, girdinčiai praeitų kartų atmintį — Mėlynojo žmogaus paslaptį (būtent tolimi giminystės ryšiai ją sieja su kitos istorijos veikėju ir kompoziciškai sujungia dvi skirtingas istorijas — apie civilizacijos pirmųjų ir paskutiniųjų apraiškų įsiveržimą į taikų harmoningą dykumos gyvenimą). Ji, dykumos mergaitė, neseniai puikiai supratusi vapsvų kalbą, žinojusi visus kelius, mieste nesuvokia, apie ką šneka žmonės, lengvai pasiklysta gatvių žiotyse. Neatsitiktinai rašytojas skyrių, kuriame pasakoja apie Lalą dykumoje, pavadino „Laimė“, o istoriją apie jos gyvenimą Marselyje nukelia į skyrių iškalbingu pavadinimu „Gyvenimas tarp vergų“.

Taigi šis romanas suteikia galimybę ne tik grožėtis puikia pasakojimo stilistika, interpretuoti dykumos įvaizdį, bet ir verčia susimąstyti (o gal tik teigti), kad žmogus, gamtos ir amžinybės dalis, pralaimi civilizacijai — netikrumui ir laikinumui.