Dinos knyga

Knygoje vaizduojami įvykiai su savitais akcentais, stiliumi, ryškiais ir nepakartojamom spalvom dažytais žmonių paveikslais, skandinaviška gamta, vienišais nameliais ir dvarais, šiaurietiškais žmonių pasauliais, gyvenimo Skandinavijos fiorduose tėkme.

Šios knygos sakinių sandara aštri, neįtikėtinai skvarbi, spinduliuojanti pilkais šiaurės aisbergų atspalviais, deformuotomis ir negirdėtomis sąvokomis išreiškianti gamtą, žmonių santykius, jų charakterius. Nė kiek ne menkesnė ir vaizduojamų charakterių struktūra, evangeliškųjų pasaulio prasmių žmonėse įsitvirtinimo keistybės, kasdieninių santykių trivialumas ir nenuspėjamumas. Knyga rimtam skaitytojui tampa savotišku eksperimentu, sensacijinių netikėtumų paieškos lauku. Tarsi laiptais, jau gerokai pailsęs, kopi į kalnelį ar kažkokį nežinomą mistinį aukštį ir vis pasimato dar iki tol negirdėtų ir nematytų dalykų – palyginimų, darbų, meilės nuotykių, kriminalinių nusikaltimų, teisingumo ir melo.

Svarbiausioji herojė Dina. Apie ją ir joje sukasi rašytojos sumanytas pavaizduoti pasaulis, nuo jos prasideda visos knygoje teikiamos intrigos. Anotacijoje Dina pavadinta „demoniška moterimi“, nors gerai pagalvojus apie ją, pajutus jos išgyvenimus, skaudžiai deformuotą vaikystę, jausminius žingsnius ir laikyseną, galima pasakyti ir daug kitokių minčių. Ji, taip lėmė likimas, dar vaikystėje netyčia „nužudė“ savo motiną, vėliau (jau tyčia) savo vyrą, paskui – vienokiu ar kitokiu būdu – ir kitus... Susidaro atšiaurios, tvirtos, tačiau ne žiaurios, šiaurietės moters paveikslas (o gal jos simkolis), kurios tvirtose rankose kuo subtiliausiai ir iki širdies gelmių išjaustai prabyla violončele ir fortepijonas. Dina tarsi pati save, savų jausmų sukama ir nešiojama puikiai išgroja klasikinius kūrinius. Jos širdis siekia tiesos ir teisingumo, o giliai sieloje slypi didelė meilė paprastam ir nuskriaustam žmogui. Laukinis grožis ir kartas nuo karto, tarsi šiaurės jūrų kvėpavimas, prasiveržianti aistra, sudrebina rimtų ir net kunigystės mokslus baigusių vyrus širdis.

Dina eina per gyvenimą nieko nebijodama ir visada elgdamasi ne pagal civilizuoto, mums įprasto pasaulio, o pagal savas, nuojautos ir širdies susikurtas taisykles. Sakysime, ji visiškai paprastai, būdama jau net ištekėjusi moteris, dažnai įsikaria į medį, kad galėtų matyti iš uosto išplaukiančius ir į jį įplaukiančius laivus. Dar geriau – kai su ja pirmąją povedybinę naktį mėgina grubiai elgtis vyras, ji pusnuogė, tik su vedybinių drabužių suplėšytais likučiais, išbėga į kiemą, įsikaria į aukštą medį ir nepaisydama svečių aikčiojimų ir nuostabos, prabūna ten keletą valandų, kol, pagaliau, vyras, atsineša ilgas kopėčias, taip pat įlipa į jos medį, atsiprašo jos už naktines išdaigas ir prižada daugiau taip niekada nesielgti. Dinai visiškai nieko nereiškia, žinoma, kai neima miegas, apsisiausti vilkų kailių pledu ir, vidurnakty išeiti į pavėsinę, į šaltį, ir ten, atsisėdus ant suoliuko, keletą valandų stebėti žvaigždėtą dangų ir gurkšnoti brangų vyną. Nuotykis po nuotykio ir nepajunti kaip priartėja įdomios knygos pabaiga.

Skaitantįjį stebina knygos stilistiniai ypatumai, pati knygos struktūra, kur kiekvieno skyrelio pradžioje pateikiamas gabaliukas teksto iš Šventraščio, o pabaigoje tarsi Dinos tam tikri išprotavimai, kurie mažai ką teturi bendro su mums pažįstamu pasauliu ir yra tarsi tos nuo visko atitrūkusios moters mįslingas, ir ne iš karto skaitytojui suvokiamas, pasaulio matymas. Štai vienas iš jų: „Aš esu Dina. Jis vaikšto po mano naujai išdažytus kambarius. Palenkia galvą prie stalo ir klausosi Lorcho violončelės. Kairėje galvos pusėje turi verpetą, tokį ryškų, kad, rodos, visi plaukai srūva iš to paties taško ir kaip rudas krioklys užplūsta galvą. Jo plaukai – tirpstančių ledynų vanduo, pakeliui į jūrą virtęs šilkinėmis gijomis. Jie trykšta man į akis. Levas! ...Visa, kas iš pradžių būna gaivu, bet paskui virsta šlykščia, gličia dvokiančia mase. O akmuo? Kas suteikė akmeniui begalinę tvirtybę? Kad galėtų ten pat nuolatos gulėti!“ (p. 291)

Smalsus skaitovas ras knygoje tokių sugretinimų, kuriuos perskaitęs iš netikėtumo turės aiktelėti. Ir tie dalykai man kažkokiu kampu asocijavosi su „Rašykuose“ savo kūrinius spausdinančių Žemaičio ir Erelicko kūrybiniais ieškojimais, žodžio vertės ir nenusakomos prasmės sakinyje struktūriniais niuansais. Štai keletas jų iš teikiamos knygos: „Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.“ (p. 18); „Jertrūdos galva vis labiau ir labiau trūkinėjo. Klyksmai buvo lyg išgaląsti peiliai. Kurie neaplenkė nė vieno.“ (p. 26); „Jos akys buvo tarsi voratinklis ant krūmo – su lietaus lašu“ (p. 36); „Jakobo galva virto kregždžių lizdu, kur muzika sutraiškė visus kiaušinius“ (p. 53); „Dar ilgai virš jų lyg išgaląsto peilio ašmenys švytėjo pavasarinė saulė“ (p. 282); „Jo balsas skriejo laiptais aukštyn pro atviras duris. Nusėdo ausų kanalėliuose. Tartum mira iš Jertrūdos knygos.“ (p. 279); „Tomui naktis buvo pragariška. Rytui auštant įsisiurbė į kūną kaip juoda nepasotinama dėlė.“ (p. 218). Visko, žinoma, nesurašysi, bet traukia rašyti – tarsi gražius žodžius vartai ir stebiesi naujomis dar nematytomis jų spalvomis ir netikėtu skambesiu.

Knygoje nemaža išbaigtų, giliu psichologiniu sluoksniu grįstų scenų, pokalbių, veiksmų. Verslo dalykai – p. 111, gaisras – p. 181 – 183, pasisėdėjimas vaišėse – p. 191. Apie seksą rašoma p. 213 ir 249, bet nevulgariai ir tikrai: „Geismas buvo lyg vilkas vedlys. Galbūt pilkas ir nematomas kitiems, bet jai jis buvo vien raudoni nasrai su iššieptais aštriais dantim ir aitriu kvapu. Nebijantis mirties, alkanas ir įtūžęs.“ (p. 249).

Manau, pagarbos ir padėkos žodžių nusipelno ir knygos vertėja Eglė Išganaitytė. Ji perteikė mums ne tik skandinavišką rašytojos dėstymo manierą, bet ir surado lietuviškų atitikmenų ir vykusiai parinktais žodžiais pagavo romano subtilybes, kurios mus žavi ir nudažo romano mintis skandinaviško gyvenimo spalvomis.