Dingęs paveikslas

Kęstutį Kasparavičių jau esame įsidėmėję ir mėgstame pirmiausia dėl skaidrių, šiltų iliustracijų. Patinka mums jo keistos ir kvailos istorijos, kur kiekvienas daiktas gyvena metamorfozinį antropomorfizuotą gyvenimą: pakanka dailininkui žvilgtelėti, ir dėl vienokių ar kitokių savybių šlepetė, geležinis puodelis ar šiaip koks šluotkotis įgyja žmogaus charakterio bruožų. Gyvūnai, beje, taip pat. Ir įdomiausia, kad tampa net „dideliais menų žinovais ir mylėtojais“ ─ taip nutiko naujausioje Kęstučio Kasparavičiaus knygelėje „Dingęs paveikslas“.

Knygelė, žinoma, skirta vaikams, ir, greičiausiai, pradinukams, kuriuos jau domina ne tik savas kiemas, bet ir, pavyzdžiui, XVII amžiaus olandų tapyba. Suprantama, žiūrėdami į paveikslą, nei apie XVII amžių, nei apie kokį nors Paulų Poterį, jie dar nemąsto. Tačiau mato šunį ─ rimtą, susikaupusį, protingomis akimis. Bent jau turėtų pamatyti, jei pradėtų vartyti knygelę nuo paskutinio, 66-ojo, puslapio. Vis dėlto patarčiau skaityti iš pradžių.

O iš pradžių ─ tiesiog gyvūnų „aukštuomenės“ pobūvis. Garbingos labradorų retriverių veislės šuo Profesorius Adelbertas pasikviečia svečius įvertinti neseniai įsigytą pirkinį ─ aukcione pirktą paveikslą.

„Garbingiausius ir žymiausius miestelėnus“ ─ lokį Gydytoją Bernardą, ožį Humanitarinių Mokslų Daktarą Deziderijų, antiną Advokatą Ildefonsą, kiaulę Grafienę Šarlotę, kačių porą Konsulą Mauricijų su žmona Barbuše, lapiną Inspektorių Fuksą su kurmiu Slaptuoju Agentu Ulfu kišenėje ir papūgėlę Leticiją ─ autorius pristato kiekvieną atskirai, skirdamas puslapį su iliustracija. Ypač pabrėžiami jų „žmogiški“ titulai ir vardai, jie rašomi didžiosiomis raidėmis, bet gyvūniškumas vis tiek smagiai kyšteli kaip yla iš maišo: tarkim, Humanitarinių Mokslų Daktaras neatsilaiko pagundai grybštelėti dantimis gyvatvorę… Galiausiai net pasirinktos profesijos atitinka jų, kaip gyvūnų, savybes: antinas yra Advokatas, matyt, todėl, kad gindamas teisiamąjį galėtų taip garsiai kvaksėti, kad jo ginamasis skubiai išteisinamas, o lapinas sekliu daromas dėl skvarbaus lapiniško žvilgsnio ir budriai pastatytų ausų.

Knygos intriga ─ detektyvas. Ką tik įsigytas paveikslas dingsta. Taigi svečiai tampa įtariamaisiais, ir čia jau rutuliojama nusikaltimo tyrimo istorija. Apklausiami visi. Kaltasis (tiksliau ─ kaltieji) atrandami. Man, kaip suaugusiajai, atrodo, kad truputėlį per greitai, atrodo, tarsi įtampos pritrūksta… Beveik visi turi alibi, beveik visų alibi ─ neįdomūs. Vaišinosi, ir tiek. Ir į Inspektoriaus klausimus atsakinėja vangiai. Kyla įtarimas, kad svečiams ne tiek nusikaltimas rūpi, kiek nusnausti mažumėlę. Tokie jie, lyg mietus prariję, ir iliustracijose atrodo. Sunkokai Kęstučiui Kasparavičiui sekasi įtampą vaizduoti… Net, sakyčiau, visiškai nesiseka: piešimo (o ir rašymo) stilius ne tas. Tad gal ne čia, kaip sakoma, šuo pakastas?..

Gal ir ne čia. Iš tiesų knygos siužetas ─ tik priemonė pristatyti meno kūrinį: iš pradžių paminimas „Kiemšunio“ autorius (Paulus Poteris), sukūrimo metai (1650), tapybos mokykla (Delfto), tada pateikiama kiekvieno iš svečių nuomonė, kas ką pastebi žiūrėdamas į paveikslą: „niūrūs ir nežmoniški laikai“, „nutapytas tikroviškai“, „gal nebuvo jam taip jau blogai“, „kaip žavingai blizga šuns nosies galiukas“ ir t. t. Mokslingojo ožio pasisakymas ─ „šviesos ir šešėlių žaismas pirmame plane“, „šaltų ir šiltų tonų sąskambiai“, „vaizduojamosios scenos dramatizmas“ ─ vaikui gal atrodys lyg abra kadabra, o suaugęs skaitytojas galiausiai šyptelės iš parodijuojamo meno kritiko žodyno: „kokia gili šuns būdos spalva“.

Įdomus siužeto poslinkis ─ atsiradus paveikslui, paaiškėja, kad šuo iš jo yra dingęs! Tai ne tik nauja intriga, paslaptis, nuotykis, bet ir proga netiesiogiai pasvarstyti, kaip atrodytų paveikslas be pagrindinio personažo. Tačiau svarbiausia, kad knygos gale atsiranda „Pabaigos žodis“, kuriame viskas sudėliojama į vietas: pasakoma, kad Profesorius Adelbertas įsigijo tik kopiją, o paveikslo originalas saugomas Rusijoje, Sankt Peterburge. Šiek tiek papasakojama apie šį paveikslą nutapiusį dailininką Paulų Poterį, o paskutiniame lape pateikiama ir „Kiemšunio“ reprodukcija, kad vaikai pagaliau pamatytų, apie ką čia vis dėlto buvo pasakojama. Taigi Kęstutis Kasparavičius žino, ką daro, ─ per pasaką kviečia vaiką į meno pasaulį, ir nesvarbu, kad suaugęs skaitytojas nesulaiko šypsenos perskaitęs: „Atrodo, tarsi pro šuns akis iš praeities į mus žvelgia pats dailininkas“. O gal tikrai ─ pažiūrėkim ir mes į tas drėgnas šuns akis?..