Dienoraštis

„Nakties tamsoj vos pasigirdus šūviams
Sugirgžda durys. Su pagalve ir nosine
Mergaitė čia kur buvus, kur nebuvus…“
Jūsų Ana Frank

Iškart iš pavadinimo galima suprasti, kad knyga yra parašyta dienoraščio žanru. Šiame dienoraštyje mergina Ana Frank aprašo savo gyvenimą nuo 13 metų. Ana – žydė. Kai 1940 metais į Olandiją įsiveržė vokiečiai, Anos šeimos gyvenimas pasikeitė. Ji, kaip ir kiti žydai, turėjo nešioti geltoną žvaigždę, jai buvo draudžiama naudotis viešuoju transportu, rodytis teatruose ar kitose pasilinksminimų vietose. Tai tik maža dalis to, kas jai ir kitiems žydams buvo draudžiama. Ir apie 1942 metus mergina su visa savo šeimyna privalėjo slėptis, kad vokiečiai neišvežtų jų į koncentracijos stovyklą. Nuo to laikotarpio Frank savo dienoraštyje rašė du etapus – vieną apie savo jausmus ir save, o kitą - istorinę dalį, kas vyksta Olandijoje ir kaip vokiečiai suėminėja žydus, juos veža į koncentracijos stovyklas ir žudo.

Ir dabar apie ją. Ana Frank buvo kūrybingos sielos mergina, slėptuvėje dažniausiai mokydavosi bei rašydavo dienoraštį. Santykiai su šeima buvo pašliję. Blogiausiai sutarė su mama. Jos manymu pati mama sudarydavo nepalankias sąlygas bendravimui. Anos idealas – tėtė. Nors ir ne visą laiką jis ją gindavo, ji sugebėdavo jame atrasti ką nors gero ir nuostabaus. Ieškojimas ko nors gero buvo ne vien jos tėtyje, ieškojimas buvo ir bet kokioje situacijoje, kadangi slėptuvėje gyveno ne vien Frankų šeima, bet ir van Danų, kurie ją žemino ir išliedavo savo pyktį tik ant jos. Dienoraštyje ji aprašydavo kiekvieną barnį, kurie dažniausiai vykdavo dėl Anos. Slėptuvės gyventojai staigiai keisdavo nuomonę apie Aną – tai ji gera ir išauklėta, o po kelių minučių ji akiplėša ir nepaiso kitų nuomonės. Slėptuvėje jai labiausiai trūko meilės ir šilumos iš mamos. Tačiau mergina, jau pagyvenusi slėptuvėje kelis metus, pradėjo kiekvieną žmogų pažinti ir kiekvieną savitai mylėti. Suprato, ką su kiekvienu reikia daryti, ką jam sakyti, o ką nuo jo nutylėti. Taip pat ji labai gerai pradėjo pažinti van Danų šeimos vaikiną – Peterį. Vėliau tarp jų užsimezgė meilė. Abu buvo dar nepažinę pasaulio uždaryti į šią slėptuvę, abu nepažinę meilės iš mamų. Jie vienas kitą papildydavo, jei ko nors nežinodavo. Ana daug apie gyvenimą sužinojo iš Peterio, o jis iš Anos. Ana Frank turėjo vieną baimę – mirties. Bet ne tokios paprastos mirties, kad išeini ir viskas. Ji bijojo, kad niekas nebus supratęs, kokia ji iš tikrųjų yra, kad ji buvo švelni ir miela, o ne akiplėša.

Istorinę dalį mergina rašė iš savo pusės. Daug buvo aprašyta jausmų. Istoriniai faktai yra visiems žinomi - Antrasis pasaulinis karas, Hitleris, vokiečiai, žydai ir koncentracijos stovyklos.

Ana savo gyvenimą baigė koncentracijos stovykloje, susirgo šiltinės epidemija ir mirė, nors iki išvadavimo buvo likęs vos mėnuo. Deja, jos svajonė numirti, kad visi žmonės žinotų apie ją, taip ir neišsipildė. Jos slėptuvės gyventojai mirė ne visi. Išliko tik vienas jos mylimas tėtis, kuris visą savo likusį gyvenimą paskyrė jos dienoraščiui.

Štai apie ką ši knyga, bet, mano nuomone, svarbiausia yra tai, kad šioje knygoje neraste jokių kiekvienoje knygoje pasikartojančių, nuobodžių sakinių. Ana - tikra, tai mane pritraukė šią knygą skaityti. Skaitant šią knygą, galima daug pasimokyti - išmokti pažinti žmones bei atrasti jų gerasias puses. Knyga nuostabi ir daugiau nieko nepridursiu.

Tikra, įdomu, graudu ir… nuostabu.