Dama su vienaragiu

Tracy Chevalier, amerikietė (g. 1965), kuriai užteko nuovokos laiku persikraustyti į Senąjį žemyną, gyvena ir dirba Londone. Nepaisant jaunyvo amžiaus, rašytoja jau sėkmingai išleido kelis bestselerius, Dama su vienaragiu (2003) yra vienas iš jų.
   
Skaitydamas imi suprasti, kodėl jai sekasi – todėl, kad romaną lengva skaityti. Nepaisant to, kad kalbama apie sunkius ir romanui tarsi nepalankius dalykus, juolab reikalaujančius išmanymo ir ne vien enciklopedinio „pasikaustymo“, autorė rašo nepaprastai lengvai – tai vienas lengviausiai mano perskaitytų romanų per keletą pastarųjų metų. Lengvumas dar nėra primityvumas. T. Chevalier knyga išties yra laisvalaikio lektūra, bet iš jos be pastangų išnyri su „ikikolumbinės“ Europos išmanymu, imi suvokti, kas per daiktas yra tie gobelenai, be to, pereini per kelias gilias meilės istorijas.
   
Pradedama nuo kurtuazinio romano stilistikos, bet po to kurtuazija nejučia pakeičiama siužetais iš smunkančios aristokratijos ir gimstančios buržuazijos gyvenimo, kalbama apie šių dviejų sluoksnių sampyną virstant savita elitine „turto ir mantijos“ aukštuomene, vaizduojami tiesiog laisvai paklaikusių paryžiečių gyvenimai. Ir viskas gražu. Pasakojimas – be jokių moralų ar skrupulų, bet kupinas žavių estetinių ir psichologinių pagavų.
   
Autorė tenkinasi fiksacija, vaizdais, poelgiais. Stereotipais, bet jie senoviški, autentiški, atgaivinti sužiba naujai. Sužinai, kas yra milfleras, kodėl mėlynų dažų gamintojai veda tik savo pusseseres, kokia gildijos įtaka jos nariams ir visame mieste, daug kitokių įvairenybių. T. Chevalier, besiskverbdama per jų tirštumą, sugeba nesuklupti prie bergždžių filosofavimų, apibendrinimų – pasaulis su vyrais, moterimis, menu ir vynu visais laikais kartojasi panašiais džiaugsmų ir pagirių etapais.
   
Pagrindinis romano vaizdinys – tai viduramžių pamėgtas simbolis Vienaragis. Jį gali sutramdyti tik skaisti mergelė, vis artėjanti prie jo ir pagaliau suimanti jo galingą ragą į savo rankas, tada vienaragis klusniai nuleidžia kilnią galvą jai į skreitą – šita pikantiška tema su visokiomis variacijomis per romaną smelkiasi kaip vyro ir moters santykio romantišką bei fiziologinę pusę jungiančios gijos. Vieno nėra be kito, tačiau būna ir taip, kad lieka vien fizika arba vien aistringa neviltis. Romane pinamos įvairialypės variacijos su daugmaž realistinėmis pabaigomis, o ne su happy end’u. Meilės istorijų pabaigos – kaip ir gyvenime. Nei džiaugsmas, nei prapultis, nei troškimų išsipildymas. Tiesiog buvimas, egzistavimas laike, meilėje, egzistavimas, kurio pats žmogus nereflektuoja, o tiesiog gyvena nesivargindamas dėl prasmių ir esmių. Jam  viskas duota. Luomas, tikėjimas, įpročiai ir papročiai.
   
Socialinis istorinis fonas: manufaktūros gadynė, Renesansas dar mena viduramžius, Paryžius linksminasi, Briuselis triūsia. Artėja Lutherio ir Kalvino proveržiai, pramoniniai perversmai, bet Europa dar katalikiška. Amatininkas ir menininkas kaitaliojasi vietomis, jie gali daryti ir viena, ir kita. Bet bręsta mentaliteto pokyčiai, pramoniniai perversmai, religiniai karai – visa tai nužymima švelniais neįkyriais potėpiais. Vienu metu istorinė ir meno istorijos knyga. Paleistuvės ir skaistuolės, menininkai ir darbininkai – viskas sukasi apie gobelenų ciklo rengimo ir audimo istoriją, bet, aišku, pagrindinė romano tema yra meilė. Romantiška meilė. Jeigu tiksliau – romantiškos  meilės. Jų daug, jos ir švelnios, ir „pakrypusios“, herojai ir atstumiantys ir teigiami, ir, kaip sakydavo kaime, balamūtai, ar, kaip mandagiai sakoma, vagabundai. Nei gero, nei blogo jie nemato. Tačiau meną kuria gerai. Patikimai, azartiškai. Lygiai kaip ir geria ar laksto paskui sijonus. Daugianytė faktūra. Ir neįtikėtinai lengvai išausta. Daugybė personažų kalba savais balsais ir savomis patirtimis, bet viskas susijungia į grakštų vieningą pasakojimą, tad kūrinys yra tiesiog gražus. Kaip senas gobelenas – iš tų laikų, kai visus gaminius pasaulin paleisdavo meistro ranka.