Dailininkė Marcė Katiliūtė

Meteoritu blykstelėjęs Marcės Katiliūtės (1912-1937 m.) gyvenimas ir kūryba tebėra ryškus Lietuvos dailės istorijos puslapis. Tiesa, susidomėjimas primena lyg ir bangavimą: pirmoji iškili banga buvo inspiruota jos tragiškos žūties ir to meto „Naujosios Romuvos“ publikacijų; antroji – tai A. Mikėnaitės 1963 m. išleista monografija „M. Katiliūtė“, taip pat spekuliatyvinė dingstis, akcentuojant dailininkės tragizmą, menkinti ir net niekinti nepriklausomos Lietuvos būtį; trečioji – dabartinė banga sietina su bendru Lietuvos regionų kultūros pakilimu, miestelių istorijomis, įžymių žmonių paieškomis. Tad štai ir Joniškis: Žiemgalos miestas – Adomo Varno ir Marcės Katiliūtės miestas. Žeimelis, Laimužės vienkiemis – tai vis tos lygumos, kuriose augo ir brendo būsimoji menininkė. Netoli ir Gataučiai, kurių mokykla prisiima dailininkės vardą, gaivina atmintį rengdama konferencijas ir paminėjimus. Per tą vietinį pakilumą naujai peržvelgiamas ir patvirtinamas jos priklausymas Šiauliams ir Kaunui – visai Lietuvai. Būtent visos šios prielaidos, drįstu teigti, ir tapo tiesiog vidiniu uždaviniu istorikui Antanui Brazauskui imtis sunkaus ir atsakingo darbo, kurio rezultatas – naujoji „Žiemgalos“ leidyklos išleista monografija „Dailininkė Marcė Katiliūtė“.

Autorius nuosekliai atkuria neilgą dailininkės gyvenimą, jos kelią į mokslą, nelengvą materialinę buitį, šeimos situaciją. Apie kūrybą pirmiausia liudija jos kūriniai, bet drauge ir samprotavimai apie užmojus, kliūtis, neįvykdytas svajas. Autorius pasinaudojo išsamiais archyviniais šaltiniais – dailininkės dienoraščiais, laiškais. Tai ne tik informatyvi, bet ir jautri medžiaga, kurios publikavimas susijęs su dar gyvos atminties niuansais. Reikia pabrėžti, kad autorius korektiškai panaudojo šio pobūdžio informaciją.

Itin vertingas knygos skyrius – Lietuvos muziejuose saugomų M. Katiliūtės kūrinių sąrašai. Čia autoriui talkininkavo muziejų darbuotojai, katalogas – ganėtinai išsamus. Tačiau dėl grafikos darbų bei jų apskaitos esama ir diskusinių dalykų: tai ne tik atspaudai, bet ir pačios raižinių lentos, nuo kurių ir dabartiniu metu galimi atspaudai, kurių yra, tarkim, Joniškio ir Gataučių muziejuose. Iškyla klausimas ir dėl dailininkės kūrinių privačiose kolekcijose.

Knygoje pristatoma ir mažiau žinoma dailininkės tapyba – portretai ir itin įdomūs akvareliniai peizažai.

Išsami bibliografija atskleidžia svarbų dalyką: labai daug faktų faktelių slypi vietinėje spaudoje – ją surinkti reikia nemažai pastangų. Į pagalbą ateina tų vietinių bibliotekų kraštotyros skyriai ir jų kartotekos. Reikšminga, kad autorius net smulkias kronikos žinutes įtraukė į literatūros sąvadą. Norėčiau pabrėžti, kad daugumoje monografijų apie Lietuvos dailininkus kaip tik ir pasigendama vietinės spaudos informacijos.

Taigi turime naują, puikiai argumentuotą knygą apie M. Katiliūtę. Tarytum iš naujo susiduriame su ta lietuvių dailininkų karta, kuri kūrė nacionalinės dailės pagrindus, lietuviškosios grafikos vaizdų pasaulį, ieškojo ir rado savitą techninės ir teminės išraiškos erdvę. Dar sykį įsitikiname, kad būtent M. Katiliūtė sukūrė jaunos lietuvės moters konkretų, o drauge ir apibendrintą vaizdą. Tie grafiniai vaizdai įsiliejo į lietuvių grafikos aukso fondą.