Crazy

Paaugliškai paprastas ir nepaprastai populiarus jaunojo rašytojo (mano vienmečio) romanas. Girdėjau, netgi prilyginamas ‘vienišųjų biblijai’ – kultinei Salingerio knygai ”Rugiuose prie bedugnės”. Tebūnie taip. Jei pasiknisit, atrasit jas vienijančių motyvų.

Jaunatviška filosofija. Šešetas neišskiriamų draugų. Skirtingų, bet panašių. Jie niekada nebūtų susitikę, jei ne Noizelėno internatas. Vieta, skambiai vadinama naujos mokymo eros pradžia. Jie – crazy. Pasaulis aplink juos – crazy.

Bestseleris, parašyta. O iš tikrųjų – nusivyliau. Galbūt išaugau iš pseudofilosofinių svaičiojimų amžiaus.
- Mes – saulė? – stebisi Janošas. – O kas aplink mus sukasi?
    -  Draugystė, - nesutrinka laibasis Feliksas. Bent jau aš taip manau.
    - O kas skleidžia šviesą? – klausia Janošas. – Galbūt aš?
    - Mes visi skleidžiame šviesą, - paaiškina laibasis Feliksas. – Draugystė toks dalykas, kad visi skleidžia šviesą.

Saldu iki apsivėmimo. Ir taip per visus 200 puslapių. Viskas šioje knygoje man atrodo dirbtina. I don’t buy it, kaip sako amerikonai. Netikra, nors autorius, berods, rėmėsi savo paties istorija. Tebūnie, visvien netikiu.

Ir ‘pirmo karto’ internato tulike aprašymai jau nebegali nieko nustebinti. Viskas čia labai matyta, girdėta, nuvalkiota. Neskaityčiau antrą kartą.