Bėgančios su vilkais

Buvau linkusi manyti, kad knyga, kuri atspindėtų manąjį moteriškumo suvokimą, dar neparašyta. Mūsų visuomenėje įprastais pamatiniais dalykais paremta moterims skirta literatūra, deja, mano širdies nepasiekdavo. Iš tiesų būdavo liūdna. Kad niekas neparašo apie tai, kad pačios moterys būna tarpusavyje ne vienodos, kad jų požiūriai į pasaulį ir į jų pačių gyvenimą ir pasirinkimą skiriasi nuo kitų moterų, o tas jų skirtingumas yra savaime geras ir pagirtinas.

Skaitydama Klarisos Pinkolos Estes veikalą „Bėgančios su vilkais: Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“, džiūgavau ir ašarojau iš laimės. Žymi psichoanalizės specialistė paprastiems žmonėms suprantama kalba aiškina apie laukinę visų moterų prigimtį, apie tai, kad kiekvienoje moteryje glūdi nuo jokių aplinkos veiksnių nepriklausoma Laukinė vilkė, gyvybinga, žaisminga, pasikliaujanti intuicija, žinanti, kada krykštauti ir žaisti, kada sprukti ir ginti savo teritoriją.

Tam, kad moteris būtų sveika ir laiminga, ji privalo būti sąjungoje ir santarvėje su savo instinktyviąja laukine prigimtimi. Norint tai pasiekti, reikia nuolatos gilintis į save, tobulėti, klausytis savųjų instinktų, tai, ką sako sielos gelmėse slypinti visa žinanti senoji moteriškė La Loba, šimtmečiais gyvavusi visose praeities kartų moteryse ir jų sąmonėje.

Kita vertus, mes turime teisę klysti. Dažnai moterys gyvena ne savo, o kažkieno kito primestą gyvenimą, pamiršusios, kad tik jos pačios gali ištrūkti iš išorinio grobuonio spąstų ar jas pačias užvaldžiusių ydų ir silpnybių. Moteris neturi klausytis visuomenės kalamų taisyklių, kaip ji turi dėlioti savo likimą ar paskirtį. Nėra absoliučiai teisingo kelio, kuris tiktų visoms. Kiekviena moteriškoji būtybė turi prisiimti atsakomybę už savo jauseną ir mėginti rasti sąsajas su savo tikruoju vidiniu žinojimu, kas būtent jai yra tinkama ir teisinga. Jeigu nėra įsiklausoma į savo vidinius troškimus, jeigu laikomasi įsikibus praeities, baimės ar nuomonės, ką apie mane pagalvos ar pasakys, jeigu viduje gyvenanti Laukinė vilkė yra apleidžiama ir pamirštama, moteris praranda kryptį, blaškosi tarp besikartojančių nesėkmingų santykių, pasineria į įvairias priklausomybes, praranda sveikatą ir galų gale norą gyventi. Ji tiesiog nustoja jausti, mėgautis ir būti laiminga.

Norėdama grįžti prie savo pirmapradės savasties, žinojimo ir išminties, moteris turi nebijoti rizikuoti keisti ir keistis, išsilaisvinti, palaidodama sena, rinkdamasi nauja. Tai nėra lengva užduotis. Kai kurios moterys taip ir pragyvena, tiesiogine to žodžio prasme „praegzistuoja“ tarsi bejausmės mumijos. Tos, kurios pasisemia drąsos grįžti prie savųjų ištakų ir užmegzti santykį su savąja „aš“, turi nueiti akmenimis grįstą kelią. Joms reikia leistis į tamsų mišką, nužengti į požemių pasaulį, susitikti su pačiais baisiausiais vidiniais demonais, savo tamsiąja puse. Tik tuomet moteris gali prisikelti naujam gyvenimui, naujajai moteriai, kuri bus drąsi, išmintinga ir laisva, kurią visose situacijose lydės jos palydovė Laukinė vilkė, ištikima ir neklystanti.

Vienoms moterims Laukinė vilkė pataria atsidėti motinystei ir šeimai, kitoms – pasinerti į kūrybą, savęs tobulinimąsi, vidinius ieškojimus. Nėra vieno modelio, pagal kurį būtų grupuojamos visos moteriškos lyties atstovės. Kiekviena jų yra individuali ir nepakartojama. Tačiau tik pati moteris žino savo paskirtį, norus ir galimybes. Svarbiausia, nenusisukti nuo to žinojimo, nuolatos jį išlaikyti ir stiprinti, nepasiklystant klaidžiuose pasirinkimų ir poelgių labirintuose, įsiklausant į savo vidinę laukinę moterį.

Daugeliu atžvilgiu veikalas gali būti vertinamas kaip šiek tiek feministinio pobūdžio, deklaruojantis asmeninę moters laisvę ir nepriklausomą prigimtį. Tačiau moteriškoji savastis yra plati kaip vandenynas. Sakyčiau, kad ši knyga, kurios pamatas yra Jungo archetipų teorija ir daugelyje šalių gyvavusios ir vis dar gyvuojančios pasakos, sakmės ir mitai, yra tarsi vidinės terapijos ir pažinimo vadovas kiekvienai mąstančiai moteriai. Skaitymas reikalauja nemažai laiko ir pastangų gilinantis į save, tai tarsi procesas, kurio metu moteris sužino apie savąją esmę, dalykus, kuriuos ji galbūt instinktyviai jautė, bet nemokėjo įvardinti. Gilinimasis taipogi reikalauja drąsos, nes skaitant atsiveria amžinosios tiesos, kurios yra aktualios kiekvienai skaitančiajai, tačiau kurios gali būti giliai užslėptos arba apskritai nepažintos. Būna, kad skaitydama privalai daryti pertraukas, nes tiesiog tampa sunku. Veikalas sveria ne tik puslapių skaičiumi, bet ir savo tiesomis, kurios ne visoms yra savaime suprantamos. Tačiau koks nenusakomas jausmas yra susitikti su tikrąja savimi!