Baden Badeno nebus

„Baden Badeno nebus“ – trečia Undinės Radzevičiūtės knyga po juodojo humoro ir absurdo miniromanų „Strekaza“ ir „Frankburgas“. Anot Kęstučio Navako: „Tai keistos istorijos apie keistus žmones.“ Prisipažinsiu, „keistesnė“ man pasirodė pati knyga. Perskaičiau ir užmiršau. Taip trumpai galima apibūdinti. Tiesą sakant, užvertus paskutinį knygos puslapį, jau nebeprisiminiau, ką skaičiau. Ir ne todėl, jog skaitydama nenaudojau „atidaus skaitymo“ metodo ar turėjau išankstinį nusistatymą. Greičiausiai todėl, jog būdama tradicinės literatūros gerbėja kūrinyje ieškojau jau pažįstamų dalykų, tokių kaip įžanga, dėstymas, kulminacija, atomazga ir kt. Kitaip tariant, nuoseklaus siužeto man trūko. A. Fomina, kalbėdama apie šį U. Radzevičiūtės kūrinį, negaili kritikos pačiam skaitytojui, tradicinės literatūros gerbėjui: „Žinoma, lėkštam protui gali pasirodyti, kad toks tekstas kaip „Majoro žmona“ visiškai nevertas būti užrašytas ir apskritai egzistuoti: juk, anot beviltiškai pasenusios tradicijos, visos knygos turi turėti aiškiai matomą „moralą“, turi aprašyti, auklėti, tyrinėti, dvasiškai pakylėti arba bent jau prajuokinti“ (A. Fomina „Minios ir tradicijos gniaužtuose“). Toks kategoriškas žmonių vertinimas visiškai nereikalingas. Skirtingi rašytojai – skirtingi ir skaitytojai. Kiekvienas ieško kūrinyje skirtingų dalykų. Tačiau susigėdusi dėl savo „lėkšto proto“ puoliau „Baden Badeno nebus“ skaityti antrą kartą, tikėdamasi, jog pamatysiu tai, ką praleidau. Ir vis dėlto juodojo humoro aš neįžvelgiau. Man pasirodė, jog tai tiesiog mėginimas nejuokingus dalykus paversti juokingais, deja – nesėkmingai: „Mergaitė gimė su vagies rankomis, bet niekas nepastebėjo, nes visi turėjo savo reikalų.“ U. Radzevičiūtės humoras labai subtilus, dėl to tenka pritarti A. Fominai ir K. Navakui. Perskaičius knygą, pirma šovusi mintis buvo: „Tai kas tas Baden Badenas?“ Teko vėl ieškoti atsakymo į savo klausimą. Pasirodo, tai kurortas, esantis netoli Šveicarijos. Tačiau kodėl būtent toks knygos pavadinimas ir kuo šis tekstas ypatingas, man taip ir liko neaišku. Paaiškėjo tik tai, kad viena mergaitė labai norėjo nuvykti į Baden Badeno kurortą.

Vis dėlto Undinės Radzevičiūtės kalba aiški ir lakoniška. Istorijos trumpos ir lengvai skaitomos. Keista pasirodė tai, jog veikėjų vardai nelietuviški, kaip ir daugelio vietovių pavadinimai: Mišelis, Markas (40 p.). Tai tarsi nutolina nuo teksto. Kalbama apie Rusiją ir rusus, vokiečius, turkus ir kitos tautybės žmones, kurie dalyvauja „lengvame“ siužete. Pradžioje kalbama apie vagies rankas: „Berniukas gimė su vagies rankomis. Ir net jei tai būtų buvę pastebėta iš karto, pakeisti vaiko jau butų buvę neįmanoma“ („Laikrodis“, 7 p.). Tai pasikartoja ir kitose istorijose: „Mergaitė gimė su vagies rankomis, bet niekas nepastebėjo, nes visi turėjo savo reikalų“ („Režisierė“, 17 p.). Autorės kalbėjimo apie vagies rankas greičiausiai nereikėtų suprasti pažodžiui. Vis dėlto trūksta atsakymo: kodėl tos rankos taip vadinamos? Tekstai atrodo išdraikyti, nevientisi siužeto požiūriu. Realybė pinasi su fantazija, ne visada įmanoma suprasti visą istoriją. Dar sunkiau atpažinti šios knygos žanrą. Nepavadinsi jos nei romanu, nei novelių rinkiniu. Šie trumpi pasakojimai vadinami istorijomis, tačiau tokio žanro mūsų literatūroje nėra.

Galima rasti sąsajų su mitologija – minimas pusdievių atsiradimas kūriniuose: „Aililis buvo iš tų pusdievių, kurie niekur nekeliauja“, „Dešinėje krūtinės pusėje jis turėjo du spenelius, o iš viso tris“ („Niršieji pusdieviai“, 117 p.). Daugelį U. Radzevičiūtės istorijų sieja kultūriniai dalykai. Bene kiekviena istorija paliečia teatrą, vaidybą ar panašius dalykus. Štai kad ir pirmasis tekstas „Laikrodis“. Nors ir pasakojama apie Torgrę ir jo vagies rankas, akį patraukia pasakojimas apie gimtadienį klausant Mocarto muzikos filharmonijoje. „Į filharmoniją vaikšto tik labai kultūringi žmonės“ (13 p.). Kūrinys „Režisierė“ jau pavadinimu leidžia suprasti, jog tekstas bus susijęs su teatru. Kūrinyje „Koks įdomus gyvenimas“ istorija baigiasi tuo, jog Konstantinas eina dirbti į teatrą. O kita istorija „Konstantin Kofin – Vielikij aktior“ tarsi pratęsia pasakojimą apie Konstantiną teatre. Žinoma, neaišku, ar istorija apie tą patį žmogų, tačiau tradiciškai norint rasti sąsajų tarp atskirų tekstų, galima manyti, jog tai apie tą patį žmogų. Kūrinyje „Premija“ – pagrindiniai veikėjai yra kompozitoriai. „Nusifilmavo“ – kalbama apie vaidybą, Mocartą, Servantesą, Dostojevskį. Daugumą istorijų vienija teatras, kultūra. Tai galėtų ir būti vyraujanti „Baden Badeno nebus“ tematika. Dar viena, visas istorijas vienijanti mintis – vieno žmogaus kova su visais likusiais. Bene kiekvienas veikėjas U. Radzevičiūtės kūriniuose turi ir stengiasi kažką įrodyti, pasiekti, kovoti. Vieniems tai pavyksta, kitiems – ne.

Žodžiu, knyga apie viską. Vienas dalykas, kurį tikrai supratau, tai pasakojimų pavadinimai. Jie aiškiai nurodo, apie ką bus kalbama tekste. Kai kurias vietas reikia skaityti net po kelis kartus, kad suprastum, kas buvo norima pasakyti. Šokinėjimas per laikotarpius ir personažus, jungiamos istorijos trukdo suprasti kūrinį: „Praėjus šimtmečiui ar kiek mažiau, į tas vietas suviliotas legendos užklydo vienas jaunas turkų architektas“ (Grafo žmona, 65 p.). Istorijų personažai gan keisti, juos galėtume vadinti ekscentriškais. Autorė nepasižymi aiškinimu ar suprantamos pabaigos pateikimu. Ji tarsi palieka istoriją nebaigtą, spėliojant, kaip galėtų būti toliau. Įdomu yra tai, jog, norint suprasti šį istorijų rinkinį, tikrai reikia istorinių, geografinių ir kultūrinių žinių.

Tie, kurie literatūriniame kūrinyje visuomet stengiasi įžvelgti prasmę, ieško tradicinių kūrinio sudedamųjų dalių ar tiesiog pažįstamo siužeto – šia knyga galbūt ir nusivils. Ji neauklėja, nemoko ir negali pakylėti dvasiškai. Tačiau tiems, kuriems nepatinka tradiciniai kūriniai, o „kitokie“ vilioja, ši knyga bus kaip tik.