Auštant aš virsdavau liūtu. Kaip man pavyko įveikti šizofreniją

Buvau gal dvylikos, kai vienoje knygoje perskaičiau tokią istoriją... Tai buvo paprasta, vaikams pritaikyta „gyvenimas – tai sapnas“ versija. Nebepamenu nei knygos autoriaus, nei jos pavadinimo. Bet tai stipriausiai mane paveikusi vaikystės knyga. Jos herojė, paprasta mergaitė – visai tokia pati kaip aš, pasirodo, buvo viso labo susapnuota. Jos gyvenimas buvo netikras. Žinoma, aš puikiai suvokiu, kad knygų veikėjų gyvenimai tokie ir yra – netikri. Ir vis dėlto, tąkart viskas buvo kitaip. Pamenu, kaip susvyravo mano pasaulis. O jei ir aš esu susapnuota? Kas iš to, kad galiu įsižnybti – gal „mano autorius“ kaip tik sapnuoja, kad tai skauda? Pamenu tą jausmą, kai viskas, kuo tikėjai, susvyruoja, o tu nebežinai, nei kas esi, nei...ar iš vis esi.

„Nebežinojau, kas valdo mano mintis ir veiksmus, ar aš, ar kiti – gal „rašytojas“? Abejojau, ar išvis gyvenu, nes visa atrodė tuščia ir pilka. Savo dienoraštyje įvardį „aš“ pakeičiau „ji“, vėliau ėmiau mąstyti taip: „Ji pasuko link kelio, vedančio į mokyklą. Buvo nuliūdusi ir svarstė, ar nebūtų geriausia numirti.“

Man, ačiūdie, viskas gerai. Nesergu jokia psichine liga. Knygos, kuri priminė man apie vaikystės košmarą, autorė, taip pat. Jau nebeserga.

Daugelis turbūt yra matę filmą „Nuostabus protas“ (Beautiful Mind), paremtą žymaus ekonomisto, Džono Nešo gyvenimo istorija. Todėl perskaitę pilną A. Lauveng knygos pavadinimą – „Auštant aš virsdavau liūtu. Kaip man pavyko įveikti šizofreniją“, greičiausiai pagalvojote apie tokį pat „įveikimą“ – susigyvenimą su savo demonais. Ir būsite neteisūs. Kai Arnhild Lauveng, šiuo metu psichiatrijos ligoninėse besilankanti tik darbo reikalais, sako, kad įveikė šizofreniją, ji turi omeny visišką ligos įveikimą. Jos demonai išėjo. Be teisės sugrįžti.

„Auštant aš virsdavau liūtu“ tai jos gyvenimo istorija. Su dokumentiniu tikslumu ji aprašo savo paauglystę, pirmuosius ligos požymius ir jos tolimesnę raidą. Autorė remiasi savo dienoraščiu, tačiau jos gera atmintis taip pat stebina. Išskridę demonai neištrynė savo pėdsakų. Aprašinėdama savo ligą, A. Lauveng puikiai rekonstruoja ne tik (ir ne tiek) konkrečius įvykius, kiek savo mintis, jausenas, galiausiai, savo haliucinacijas.  Jos pasakojimas labai atviras, o aprašomų vaizdų dėka jis tampa kone siurrealistiniu.

Knygos unikalumas slypi tame, jog A. Lauveng, šiuo metu baigusi psichologijos mokslus ir aktyviai dirbanti pagal specialybę, tampa čia ir pacientu, ir gydytoju. „Auštant aš virsdavau liūtu“ tai ne tik bandymas aprašyti, įamžinti tai, kas buvo, tai kartu ir bandymas suprasti ir paaiškinti save, savo ligą, remiantis universitete įgytomis žiniomis. Retam gydytojui pasiseka rasti tokį atvirą, taip lengvai tyrinėjimams pasiduodantį „pacientą“.

Žvelgdama iš šiandieninės perspektyvos, autorė nesiekia sukritikuoti jai skirto gydymo – nors kritinių pastabų čia netrūksta. Ji nepeikia nei vieno iš taikomų metodų, tačiau, aprašinėdama savo atvejį, ji pastebi jų trūkumus ir privalumus. Farmakoterpija padėjo jai išgyventi sunkiausią ligos periodą, tačiau iš to laikotarpio ji mažai ką gali prisiminti – jos gyvenimas bėgo tarsi tirštam rūke. Darbo terapija galėjo padėti atgauti pasitikėjimą savimi, pasijusti reikalinga, tačiau dėl skiriamų vaistų dirbti būdavo itin sudėtinga...

Galiausiai, A. Lauveng aprašo žmones, su kuriais jai teko susidurti 10 metų trūkusios odisėjos per įvairiausias gydymo įstaigas metu. Vieni ją palaikė, kiti skaudino ir žemino. Treti, jai pasveikus, puolė teigti, jog šizofrenija ji niekuomet nesirgo. Arba jos pagijimas tėra remisija, ir visas smagumas laukia ateityje. Jų nuomone, sergantys šizofrenija turėtų iki gyvos galvos ryti neuroleptikus...
Nors autorei labai svarbu įrodyti savo teisę „būti sveikai“, mano galva, pagrindinė knygos stiprybė yra ne jos gyvenimo istorijos neįprastumas. Nesupraskite manęs neteisingai, autorei linkiu kuo geriausios kloties, tačiau man ši knyga būtų patikusi net ir tuomet, jei jos autorė nebūtų pagijusi. Žinoma, tokiu atveju ji greičiausiai nebūtų parašyta.

„Anksčiau gyvenau lyg avis.
Kiekvieną dieną piemenys surinkdavo visus
Iš skyriaus ir išgindavo kaimenę į lauką.
Kaip ir daugelis, aviganių, jie bjauriai skalydavo,
Jei kas nors spyriodavosi ir neidavo.
Kartais aš žemu balsu mekendavau tempiama
Koridoriais,
Bet niekas nė karto nepaklausė kodėl –
Jei jau esi beprotis, gali sau mekenti (...)“

Taigi, pagrindinė knygos vertybė – tai bandymas priartinti kiekvienam skaitytojui psichikos ligonių psichologiją. Bandymas parodyti, kaip mes, kartais netgi to nenorėdami, žeminame juos ir nužmoginame, stigmatizuojame. Beprotis rėkia, nes yra beprotis – tai toks paplitęs požiūris. Esi beprotis, todėl nieko nesuvoki – dar vienas gajus stereotipas. Knygoje pateikiami pavyzdžiai, iš tikrųjų verčiantys apmąstyti mūsų santykį su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis, nesvarbu, ar esame su jais tiesiogiai susidūrę ar ne. A. Lauveng kalba ne tik apie patyčias, atvirai smerkiamą elgesį ar smurtą. Ji atkreipia dėmesį visų pirma į tas situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg „nieko blogo“, nors iš tikrųjų žemina. Tokių aprašymų šioje knygoje netrūksta ir būtent dėl jų labiausiai norėčiau, kad su šia knyga susipažintų mūsų netolerantiška visuomenė.

Nors knygos autorė – diplomuota psichologė, knyga nėra prikimšta specifinių, vien dalyko žinovams suprantamų terminų. Priešingai, knygą puikiai supras kiekvienas, norintis tai padaryti. A. Lauveng liudijimas žavi savo paprastumu ir šiluma, ypač tose vietose, kur autorė pasakoja apie žmones, palaikiusius ją ligos ir sveikimo kelyje. Ši knyga tai raginimas žvelgti giliau – net (ir ypač) tuomet, kai prieš jus esantis žmogus yra įvilktas į itin nepatrauklų psichinio ligonio rūbą.