Pascalis Bruckneris (g. 1948) – vienas iš 1968 metų kartos lyderių Prancūzijoje. Būdamas studentas, agitavo už revoliuciją, o ir subrendęs išlaikė būdingiausius maištininko bruožus: naujų dalykų pojūtį, tiesos sakymą, kosmopolitinę dvasią, instinktyvų suvokimą, kad politika, kultūra ir seksualumas yra glaudžiai susiję. Dėl šių savybių jis tapo vienu gyvybingiausių ir įžvalgiausių Prancūzijos intelektualų. Yra parašęs romanų, kurie sulaukė pasisekimo tėvynėje ir užsienyje (vienas jų, „Grožio vagys“, 1997 m. apdovanotas Renaudot premija), tačiau ryškiausiai jo talentas ir intelekto galia atsiskleidžia esė – specifinio prancūziško žanro – kūriniuose (dvi jo esė – „Pagunda nenusidėti“ ir „Klestėjimo skurdas“ – apdovanotos prestižiniais Prix Médicis de l’essai ir Prix du Livre d’Economie 1995 ir 2002 m.).
„Amžinojoje euforijoje“ (2000) P. Bruckneris teigia, kad šiandien Vakarų pasaulyje laimė tapo naujuoju visuotiniu kvaišalu. Siekdami kuo daugiau ir geresnio sekso, be saiko keliaudami, rūpindamiesi išlaikyti tobulą sveikatą ir vartodami dvasinę savijautą gerinančius vaistus, mes pasiduodame saldžiai „buvimo laimingiems“ tironijai. Autorius demaskuoja šią laimės ideologiją bei su ja susijusias šių laikų apgaules ir klausia: ar budizmas tinkamas pasauliečiams? Ar Dalai Lama netapo mums tik išminties klounu? Ar verta tikėti vaistais, kuriais žadama išgydyti sielvartą? Ar galima rimtai žiūrėti į informacinių ir kitų technologijų pažangos utopijas? Ar laimė ir pinigai susiję? P. Bruckneris siūlo mums savą formulę: nereikia laimės suvokti kaip ideologijos; priimkime ją kaip retkarčiais suteikiamą atsitiktinę malonę.
„Aš vadinu prievole būti laimingam tą XX amžiaus antrajai pusei būdingą ideologiją, kuri reikalauja viską vertinti malonumo ir nemalonumo požiūriu, tą skatinimą siekti euforijos, priverčiant gėdytis ir kentėti tuos, kurie šiai ideologijai nepaklūsta. Taip iškrypsta pati nuostabiausia idėja, kad kiekvienas gali valdyti savo likimą ir padaryti savo gyvenimą geresnį“.