Alfredas Nobelis. Jo pasaulis ir premija

Tai biografinis kūrinys apie garsiausio pasaulyje premijos įkūrėjo istoriją, nueitą gyvenimo kelią paženklintą nepritekliaus vaikystėje, Stokholme aštriausių momentų, kuriuos lydėjo dinamito magnato testamentas. Taip pat lygiagrečiai atskleisti istoriniai įvykiai, geopolitinė situacija, karo židiniai, literatūros lobynai, mokslo pasiekimai fizikoje, biologijoje, medicinoje ir svajonės kaip įtvirtinti taiką.

Alfredo Nobelio tėvas Švedijoje buvo žinomas kaip statybų rangovas ir konstruktorius. Likus vos keliems mėnesiams iki gimstant Alfredui, 1933 m. spalio 11d. sudegė Nobelių namas iki pamatų. Nobeliai turėjo daug skolų ir jų gražinti nebuvo pajėgūs. Imanueliui Nobeliui buvo pateiktas ultimatumas: jei per dvi savaites negražins skolų, jis bus pasodintas į skolininkų kalėjimą. Siekiant to išvengti Imanuelis pasitraukė į Suomiją ir galiausiai apsigyveno Sankt Peterburge tuometinėje Rusijos sostinėje. Švedijoje liko žmona Andrieta su trimis sūnumis: aštuonerių metų Robertu, šešerių Ludvigu, ketverių Alfredu ir vienerių metų dukrele, kuri netrukus mirė.

Po penkerių metų gerai susiklosčius verslo reikalams Rusijoje, jūrinių minų gamyboje, caras Nikalojus I už išradimą Imanueliui paskyrė 25000 sidabrinių rublių. 1842 m. spalio 21 d. žmona Andrieta su vaikais išvyko į Sankt Peterburgą, Alfredui tada sukako devyneri. Per kelis metus Andrieta pagimdė dar du sūnus Emilį ir Rolfą bei dukrelę, kuri vos dviejų metukų mirė. Alfredas iš 20 metų didžiausią dalį praleis Rusijoje.

Alfredo tėvas Imanuelis buvo darbštus ir gabus verslininkas. Tokiomis savybėmis pasižymėjo ir jo vaikai: Alfredas, Robertas ir Ludvigas. Prie jų kompanijos prisidėjo ir jauniausiasis brolis Emilis. Verslininkų tradicijas paveldėjo ir Imanuelio anūkai.

Rusijos caras Nikalojus I Imanueliui patikėjo viską: nuo laiptų turėklų kalimo, ratų vežimams liejimo ir modernių krosnių montavimo kariniuose pastatuose ir fortuose. Dvidešimt ketverių Robertas, dvidešimt dviejų Ludvigas ir dvidešimties Alfredas dirbo išsijuosę. Tėvas Ludvigą laikė talentingiausiu, Alfredą - sunkiausiai dirbančiu, o Robertą - versliausiu. Vykdant Rusijos užsakymus Alfredui buvo pavestas susirašinėjimas su partneriais, Ludvigas dirbo su garo varikliais, Robertas turėjo nuleisti minas į vandenį Baltijos jūroje, kad apsaugoti Kronštatą nuo britų laivų.

1884 m. britų rašytojas ir korespondentas Rusijoje Čarlis Marvinas išleido ambicingą knygą apie Rusijos naftos pramonę. Jis iškėlė į padanges „du išskirtinius“ švedus - Robertą ir Ludvigą Nobelius. Jie savo genialumu įvykdė perversmą Rusijos naftos pramonėje ir pasiekė didžiulį pramoninį bei techninį progresą, apibendrino Marvinas.

Alfredas Nobelis taip pat neliko nepastebėtas. 1884 m. balandžio viduryje jis gavo telegramą nuo Arkties užkariautojo Adolfo Nordenskioldo: „Sveikinu patekus į garsiąją Švedijos mokslų akademiją (Karališkąją Švedijos mokslų akademiją)“. Bendrai Alfredas buvo skeptiškos nuomonės apie daugelį garbingų įvertinimų. Jis labiausiai vertino fondų steigimą mokslo pasiekimams žmonijos labui. Alfredas Nobelis Karališkoje meno draugijoje Londone skaitė pranešimą „Moderniosios sprogstamosios medžiagos“ (On modern Blastings Agents). Užtai buvo apdovanotas sidabro medaliu. Tai vienintelis jo publikuotas pranešimas. Elektros generatorių išradęs Verneras von Siemensas pavadino jį „dinama“.

Alfredas Nobelis atidžiai stebėjęs įvairius mokslo atradimus ir išradimus, savo išradimą pavadino „dinamitu“. Dinamito gamybai buvo pastatyti ar statomi fabrikai Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir Portugalijoje.

1867 m. rugsėjo 19 d. Alfredas Nobelis gavo patentą trylikai metų, o jam buvo 34 metai. Bandymai kuriant dinamitą pareikalavo daug aukų, kėlė daug intrigų ir pačiam išradėjui, ir aplinkai, kurioje vyko bandymai. Dinamitu pasinaudojo ir rusų teroristai: pirmojo ir antrojo nepasisekusių pasikėsinimų nužudyti carą Aleksandrą II-jį, trečias kartas nemelavo: riedant karietai Sankt Peterburgo gatve, buvo įmesta bomba, kuri carui nutraukė kojas ir jis mirė. Darant bandymus įvairiose valstybėse: Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei JAV Niujorke, įvyko sprogimai, buvo daug aukų, žuvo net jauniausias Nobelių sūnus Emilis. Sprogimai vyko todėl, kad dar nebuvo žinomos nitroglicerolio savybės, kaip sudedamosios dinamito dalys.

Dinamitas tarnavo ne tik karo tikslams, bet ir tunelių, kalnakasybos darbuose. Dinamito sudedamoji dalis nitroglicerolis, tai yra sprogstamoji alyva, buvo plačiai pripažinta tinkamu vaistu nuo stenokardijos. Ja gydė ir sergantį Alfredą Nobelį. Jis pripažino: „Kokia likimo ironija“. Tiesa, nitroglicerolį atrado italų chemikas Askanio Sobreras.

Po teroristų pasikėsinimo į carą Aleksandrą II-jį, rašytojas-poetas Augustas Strindbergas, Alfredo dinamitą vaizdavo kaip prispaustos liaudies gelbėtoją, rašydamas:

        Ištroškęs kraujo bei mirties
        Užtikrinsi tik tu ir ne kas kitas,
        Kad Žemė turi dar vilties,
        Kaip sniegas baltas dinamitas,
        Kaip nekaltybė,kai nelieka gyvasties.

Alfredas Nobelis domėjosi gamtos mokslais, bet labiausiai jį traukė chemija. Tėvo dėka buvo supažindintas su garsiais pasaulyje chemikais. Paryžiuje klausėsi žymių profesorių chemikų paskaitų, bet universiteto nebaigė. Alfredo mokytojas profesorius Nikolajus Zininas 1854 metų pradžioje pasikvietė Imanuelį Alfredo tėvą ir jo talentingąjį sūnų į užmiestyje esančią kalvę. Zininas pademonstravo Nobeliams su nitrogliceroliu susijusią problemą. Jis užtepė ant priekalo skysčio ir stipriai trenkė plaktuku. Abu Nobeliai apstulbę žiūrėjo, kaip sprogsta tik smūgio paveikta skysčio dalis, kita taip ir liko ant priekalo. Tuo metu daugelis Europos chemikų svajojo išrasti efektyvesnę sprogstamąją medžiagą nei tūkstantmečio senumo paraką. Todėl naujoji Sobrero sprogstamoji alyva atrodė daug žadanti. Nuo tada ir prasidėjo Alfredo Nobelio vingiuotas premijos kelias.

Alfredo siekis buvo sukurti tokius ginklus, kad abi priešininkų pusės nebeišdrįstų jų panaudoti. Alfredas buvo susipažinęs su Berta von Suttner (mergautine pavarde Kinsky) austrų rašytoja, vėliau tapusia taikos premijos laureate. Ji buvo įsimylėjusi savo vyrą austrą, bet jo giminės trukdė jų santuokai. Ji trumpai buvo apsistojusi pas Alfredą Nobelį, nes vyko sekretorės paieškos. Jis paklausė Bertos: „Ar jos širdis laisva?“ Ji papasakojo apie kliūtis jos meilės kelyje. Alfredui išvykus į kelionę, ji nelaukdama išvažiavo pas savo mylimąjį. Jie susituokė ir išvyko į Gruziją. Berta Sutner tapo rašytoja, pacifiste, pirmąja moterimi 1905 m. Nobelio taikos premijos laureate. Alfredas Nobelis palaikė ir toliau glaudžius ryšius su Bertos šeima, ir abu su Alfredu jie mąstė apie taikos premijos steigimą. Vienok, Alfredas tikėjo tik ginklo galia ir rašė Bertai, kad „mano dinamito fabrikai, tikriausiai, užbaigs karus anksčiau nei Jūsų kongresai. Kai dvi armijos galės sunaikinti akimirksniu viena kitą, visos civilizuotos nacijos atsisakys karo ir paleis savo pajėgas“. Berta mąstė, kad toks laikotarpis galbūt galimas apie 3000 metus...

Daug dėmesio ir lėšų per 18 metų Alfredas skyrė savo draugei Sofi Hess. Kai kada savo laiškuose, jis Hess vadino madam Sofi Nobel. Bet taip Alfredas Nobelis šeimos ir nesukūrė. Liko vienišas iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Alfredas Nobelis titaniškai dirbo, ir jam labiau rūpėjo patrankos, nei asmeninė šeimos laimė, nors apie tai labai svajojo. Atliekant eksperimentus, sąsiuvinio pradžioje buvo fiksuojami eksperimento duomenys, o neretai kitame gale buvo rašomos eilės, kuriami romano fragmentai, filosofiniai pamąstymai. Juodraštyje taip ir liko romano „Amalija, Sofija ir Aleksandra - trys seserys“. Išvydo šviesą tik pjesė „Nemezidė“, bet giminės sunaikino visus egzempliorius, išskyrus tris, kad nemenkintų garbingos asmenybės vardo.

Alfredo Nobelio tikslas buvo išparduoti visą turtą, jo pagrindu sukurti fondą ir už gautas palūkanas skirti penkias premijas: fiziologijos ar medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir taikos. Nuo 1968 metų Švedijos centrinis bankas Alfredo Nobelio atminimui įsteigė ekonomikos premiją, pradėta teikti 1969 m.

Alfredui Nobeliui atėmė daug jėgų bylinėjimasis dėl dinamito patento autorystės. Daugelis nepelnytai norėjo jį pasisavinti.

Alfredas testamentą keitė tris kartus: pirmąjį pats suplėšė, antrojo sustabdė galiojimą, o trečiajam pasikvietė keturis draugus paliudyti ir perdavė į Švedijos banką saugoti. Jis buvo parašytas ranka mėlynu rašalu ant paprasto laiškų popieriaus ir be antspaudo. Perlenktas ir įdėtas į voką. Daugiau kaip po šimto metų testamento originalas buvo išimtas pažiūrėti: aiškiai matėsi perlenkimo linija ir nykščių atspaudai. Surašant testamentą trečiąjį kartą nebuvo pakviesti anūkai - Alfredo vyriausieji sūnėnai, nes broliai jau buvo mirę. Vyko dideli ginčai dėl turto padalijimo tarp švediškosios ir rusiškosios atšakų giminės.

Pagal testamentą Alfredo sūnėnams, kurių buvo 14 (netrukus viena mirė) ir dešimt kitų asmenų, bet jiems visiems buvo skirta mažiausia dalis. Testamento įgyvendinimą Alfredas Nobelis paskyrė jauniausią 26 metų savo darbuotoją Ragnarą Sohlmaną ir švedų inžinierių Rudolfą Liljegvistą. Alfredas taip ir tikėjosi, kad visa našta kris Ragnanui, nes Rudolfas per daug užsiėmęs: jis vadovavo elektros chemijos fabrikui.

Pablogėjus Alfredo Nobelio sveikatai, liokajus iš karto pranešė telegramą vyriausiems Alfredo sūnėnams ir Sohlmanui. Jie tuoj išvyko į San Remą, Italiją, kur Alfredas Nobelis ir mirė 1869 m. gruodžio 10 dieną. Velionis buvo išvežtas į Švediją ir ten palaidotas. Iš Švedijos banko į San Remą buvo paveldėtojams ir vykdytojui išsiųsta esminiai testamento fragmentai. Ilgai tęsėsi teismų maratonas dėl testamento teisėtumo, bet viskas buvo išspręsta kaip buvo sumąstęs pats testamento savininkas.

Alfredas Nobelis kalbėjo penkiomis kalbomis: anglų, vokiečių, prancūzų, rusų ir savo gimtąja švedų. Pokalbiuose jis greitai pereidavo nuo vienos kalbos prie kitos, nuo poezijos, meno, filosofijos ar išradimų. Jis labai stengėsi vaišingai sutikti svečius, tam buvo sukaupęs daug gėrimų ir turtingai apstatęs ir įrengęs savo vilą.

Knyga įdomi tuo, kad joje atsispindi ne tik Nobelių šeimos paveikslas, jos narių titaniškas ir perspektyvus darbas, sumanymai, pasiekimai ir nesėkmės. Atskleisti kai kurie Alfredo asmeninio gyvenimo aspektai. Parodyti mokslo pasiekimai įvairiose srityse ir Alfredo Nobelio reakcija į juos. Atsispindėjo politinė padėtis Europoje ir JAV ir Alfredo vaidmuo joje.

Knygos turinys paremtas turtinga archyvinių domenų apimtimi, žmonių atsiminimais. Biografijos turinys atspindi visos Nobelių šeimos ir ypač paties Alfredo Nobelio genialumas kurti ir numatyti nesavanaudišką indėlį žmonijos ateities vardan.