Alchemikas

„Alchemikas“ – tai savotiškas romanas-pasaka, pagrįsta rytietiška išmintimi.

Kūrinio veikėjas piemuo Santjagas Andalūzijoje gano avis, skaito knygas ir mąsto apie gyvenimą, nors yra įsitikinęs, kad avys išmoko daugiau negu knygos. Miega jis dažniausiai po atviru dangumi arba apgriuvusioje bažnyčioje, kurios viduje auga jovaras. Kasmet piemuo aplanko pirklį, turintį audinių parduotuvę, kad parduotų kiek vilnos. Tikroji priežastis užsukti į miestelį – pirklio duktė. Save jis kaskart guodžia, kad yra ir kitų merginų kituose miesteliuose. Ir vėl kasryt jaunuolis gena avis tekančios saulės kryptimi, svarsto apie gyvulėlių nesugebėjimą mąstyti, nereiklumą ir prisirišimą prie žmogaus. Dvejus metus klajodamas po Andalūzijos lygumas, jis atmintinai pažįsta visus krašto miestelius, o jo gyvenimo prasmė – kelionės, klajonės po pasaulį. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis nuo vaikystės troško pažinti pasaulį. Iki šešiolikos lankė seminariją, todėl moka skaityti. Tėvas nori įtikinti sūnų, kad visur yra toks pat gyvenimas, kad žmonės visur yra panašūs, kad ir kokios odos spalvos būtų, bet pagaliau duoda pinigų avių bandai nusipirkti tardamas: „Eik per pasaulį, iki suprasi, kad mūsų pilis svarbiausia ir mūsų moterys gražiausios“.

Susapnavęs sapną, jaunuolis kreipiasi į čigonę, iš kurios sužino, kad tai „Pasaulio Kalbos sapnas“, ir jei jis gyvenime kada nors surastų lobį, kuris galbūt yra šalia Egipto piramidžių, turėtų jai atiduoti dešimtąją lobio dalį už būrimą iš delno. Sutikęs seną žmogų, kuris pasivadina Salemo karaliumi Melchizedeku, piemuo mokosi gyvenimo išminties: „Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas“. Senukas aiškina, kad kiekvienas žmogus gali turėti ir gyventi savo Asmeninę Legendą ir kad „Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką“ bei pakartoja senos čigonės teiginį, kad lobis yra prie Egipto piramidžių. Jis duoda jaunuoliui įvairiausių patarimų, primindamas, kad pasaulyje yra daug sėkmės ženklų (maži pilkieji driežai, naktiniai drugiai, keturlapiai dobilai), kurių negalima užmiršti, išėjus ieškoti Laimės Paslapties – matyti visus pasaulio stebuklus nepamirštant ir asmeninio gyvenimo smulkmenų. Pardavęs avis, piemuo išplaukia į  Afriką ir patenka į musulmonišką aplinką su jos papročiais, tikėjimu ir moterų apdarais bei svetima kalba. Susidūręs su apgaviku, ir praradęs pinigus, vaikinas mąsto, kad „kartais gyvenimas apsiverčia vienu mirksniu, neduodamas laiko net apsispręsti su pasikeitimais“ ir prisimena senio patarimą: „Išmok pastebėti ženklus ir juos suprasti“. Vis prisimindamas senio pamokymus, kad „pasaulyje yra kalba, viršesnė už žodžius“ ir „visa yra vienis“, jis patiria, kad nori sugrįžti į tai, nuo ko pradėjo – ganyti avis. Išvalęs pirkliui krištolo indus, Santjagas lieka pas jį dirbti pardavėju, tikėdamasis užsidirbti pinigų tolesnei kelionei, o įgyvendinęs naujoves, jis prisimena senojo karaliaus žodžius: „Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis padeda įgyvendinti tą troškimą.“

Sukaupus reikalingą pinigų sumą, svajonė nebesipildo, nes Santjagas nebesidžiaugia, kad sugrįš į praeitį, o trokšta užkariauti pasaulį taip, kaip sugebėjo užkariauti ir pakeisti tą vietą, kurioje pragyveno beveik metus. Tad nusprendžia, kad prie ankstesnio amato galima sugrįžti bet kada. Tą lemtingą apsisprendimo akimirką jaunuolis sutinka Didžiojo Kūrinio paslapties – Filosofinio Akmens susiruošusį ieškoti anglą, kuris į kelionę išsirengė išgirdęs apie Al Fajumo oazėje gyvenantį dviejų šimtų metų senumo alchemiką arabą, suradusį Filosofinį Akmenį ir žinantį Ilgo Gyvenimo Eliksyrą.

Karavano vedlys prisipažįsta  esąs atsakingas už kiekvieno žmogaus likimą, nes „dykuma – aikštinga moteris, neretai išvaranti žmones iš proto“. Karavanas, tarsi koks nenutrūkstamo gyvenimo simbolis, juda apeidamas kliūtis, prisitaikydamas prie dykumos įgeidžių, o vadas įsitikinęs, kad nė vienas keleivis iš dykumos negali grįžti atgal savo pėdomis. Anglo ir vaikino ispano pokalbis vieną mėnesėtą naktį dykumoje atskleidžia, kas tas Alchemijoje sutinkamas pavadinimas Pasaulio Siela: „Kai ko nors trokštama visa širdimi, priartėjama prie tos Pasaulio Sielos. Tai visuomet labai teigiama jėga “ ir paaiškina, kad „visa, kas yra ant žemės ir po ja, nepaliaujamai kinta, nes žemė – tai gyvas daiktas, irgi turintis sielą. Mes esame šios sielos dalis, bet retai kada suvokiame, kad ji visuomet veikia mūsų labui“. Jaunuolis sužino, kad alchemikai savo laboratorijose visą gyvenimą lydo metalą, kuris netenka specifinių savybių ir jo vietoje atsiranda Pasaulio Siela. Daiktai tarpusavyje bendrauja sava kalba, ir alchemikai tai vadina Didžiuoju Kūriniu, kuris susideda iš skystosios ir kietosios dalių: Ilgo Gyvenimo Eliksyro ir Filosofinio Akmens, kuris išgaunamas ilgai žiūrint į metalus gryninančią ugnį, išvalančią iš širdžių pasaulio tuštybę. Jaunuolis svajoja, kad auksu pavirstų visas švinas.

Dykumoje prasidėjus genčių karui, karavanas nesustodamas eina dieną ir naktį. Anglas atskleidžia jaunuoliui dar vieną nesenstančią tiesą, kad laimingas būsi sugebėjęs gyventi tik dabartimi. Kai pagaliau jie įžengia į oazę, vaikinas stengiasi gyventi šia akimirka, nes praeities pamokos ir ateities svajonės susijungia į visumą ir lieka tik prisiminimai. Ėmęs ieškoti Alchemiko, išvysta jauną merginą su šydu ir tarsi sustojus laikui jam pasirodo, kad tai Pasaulio Siela. Tai meilė – dviejų žvilgsnių susikirtimas, gryniausia Pasaulio Kalba, kuriai nereikia jokių aiškinimų ir kuri atskleidžia visas pasaulio paslaptis: Fatima svarbiau už lobį, kurį jis susirengęs surasti. Išėjęs į dykumą sulaukti patarimo iš tylos, jis pamato miražą, kad oazę pasirengę pulti nežinomas būrys karių. Genčių vadai nusprendžia sulaužyti susitarimą nešiotis ginklą ir už kiekvieną dešimtį nukautų priešų jaunuoliui pažadama aukso moneta. Jeigu ginklų neprireiks, vienas iš jų atsisuks prieš jaunuolį – už panirimą į Pasaulio Sielą jam gali tekti sumokėti gyvybe, nes kiekviena diena skirta gyventi arba palikti pasaulį. Vaikinas nieko nebijo žinodamas, kad vykdė savo Asmeninę Legendą, todėl pamatė daugiau pasaulio negu gyvendamas namie ir ganydamas avis.

Kariai iš tikrųjų puola oazę ir jaunuolis gauna žadėtus pinigus. Dykumoje sutiktas Alchemikas įtikina jaunuolį, kad reikia siekti užsibrėžto tikslo – ieškoti lobio, kitaip dykumos moteris Fatima jo negerbs. Čia vienas gražiausių apmąstymų apie tai, ką gyvenime radai ir kokia to radinio vertė: „Jei tai, ką radai padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas – sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir vien dėl to bus vertėję gyventi“.

Kūrinio pabaigoje iškyla klausimas, kas yra alchemikas, todėl aiškinama, kad tai žmogus, pažįstantis gamtą ir pasaulį, panorėjęs galėtų griauti pasivertęs vėju. Tai yra paprastas piemuo iš Andalūzijos – alchemikas, įsitikinęs, kad „tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.“

Šioje pasakoje tarsi nuskamba šių dienų visuomenei būdingas dalykas: „Aš nenoriu nieko keisti, nes nežinau, kaip keisti. Aš esu visiškai pripratęs prie savęs tokio, koks esu“, ir tokia nuostata artima daugeliui su likimu susitaikiusių žmonių. Tai tarsi mūsų dabarties valstybės nueito kelio vaizdas, kuriame kiekvienas galime atpažinti save ir kiekvienas galime būti alchemikas, jeigu mokėsime tinkamai tvarkyti savo likimą.