Tolstant nuo tikrovės: apie Jeano Baudrillard’o filosofiją

Neseniai Paryžiuje, būdamas 77 metų, mirė prancūzų sociologas ir filosofas, vienas autoritetingiausių postmodernizmo mąstytojų ir šiuolaikinės visuomenės kritikas Jeanas Baudrillard’as. Su filosofu Tomu Sodeika kalbamės apie J. Baudrillard’o suformuotas koncepcijas, jų reikšmę šiuolaikiniam filosofiniam diskursui.




Edvardas Rimkus. Tikriausiai kaip vertybinis pliuralizmas, epistemologinis reliatyvizmas ar gyvenimo estetizavimas, taip ir Baudrillard’o suformuota simuliakrų teorija išryškina ne mažiau esmingus postmodernios epochos mąstymo bruožus. Tai kas gi tie simuliakrai? Ir kur dar galima aptikti tikroviškumo liekanų, jei pati tikrovė Baudrillard’o koncepcijoje yra, atrodo, tik kažkieno konstruojama iliuzija?

Iš tiesų, paminėjus Jeano Baudrillard’o vardą, ko gero, daugeliui iš mūsų pirmiausia į galvą ateina žodis „simuliakras“. Šiuo, anot Arūno Sverdiolo, Lietuvos intelektualų „folklore“ įsitvirtinusiu žodžiu dažniausia nusakome tiesiog tikrovės priešybę – netikrovę – kaip iliuziją, miražą, akių dūmimą ar panašiai. Kitaip sakant, „simuliakras“ mums asocijuojasi su simuliacija, kai, pavyzdžiui, simuliantas apsimeta ligoniu. Tačiau ar tai turi omenyje Baudrillard’as? Norėdami atsakyti į šį klausimą, atidžiau įsigilinkime į pirmą Baudrillard’o knygos „Simuliakrai ir simuliacija“ esė pateiktą atvaizdo virtimo simuliakru genezės aprašymą. Baudrillard’as čia išskiria keturias šios genezės stadijas. Pirmojoje stadijoje atvaizdas reprezentuoja tai, ką Baudrillard’as vadina „giliąja realybe“. Atvaizdas čia reiškia maždaug tai, ką mes paprastai ir turime omenyje vartodami šį žodį: „atvaizdas“ yra at-vaizdas, t.y. tam tikro pro-vaizdžio at-kartojimas ar at-gaminimas. Provaizdis yra originalas, atvaizdas – kopija. Originalas yra tikras, kopija – tik imituoja tikrovę. Tačiau tai nereiškia, kad ši imitacija yra iliuzija. Mat atvaizdas čia yra tik ženklas, nurodantis į tikrovę, kaip į tai, ką jis vien „atstovauja“. Prisiminkime, kad lotynišku žodžiu simulacrum būdavo vadinami kiekvieno kilmingo romėno namuose kadaise saugoti protėvių portretai. Šie atvaizdai liudijo namų šeimininko kilmingumą, leisdami atpažinti jo veide protėvių veidų bruožus ir tuo būdu aki-vaizdžiai paliudijantys giminės tęstinumo realybę.

Antrojoje Baudrillard’o pateiktoje stadijoje atvaizdo funkcija keičiasi. Atvaizdas čia ne „atstovauja“ realybei, bet „ją slepia ir iškreipia“. Šios atvaizdo raidos stadijos pavyzdžiu galėtume laikyti idealizuotą portretą arba karikatūrą. Abiem atvejais turime reikalą su tikrovės „slėpimu“ ar „iškraipymu“, tačiau žiūrėdami į idealizuotą portretą ar karikatūrą, aiškiai suvokiame, kad tai, kas čia atvaizduota, iš tikro atrodo kitaip. Tad šioje stadijoje dar išlieka atvaizdo ryšys su atvaizduojama tikrove.

Šis ryšys išlieka ir trečiojoje stadijoje, kurioje, anot Baudrillard’o, realybės atvaizdas „slepia jos nebuvimą“. Atvaizdas čia tampa kauke, po kuria iš tikrųjų nieko nėra. Tai tarsi pomirtinė kaukė, kuri iš tikro at-vaizduoja ne patį mirusio žmogaus veidą, bet tik jo atspaudą gipso masėje – tuštumą, nieką, mirtį. Ir vis dėlto nejaukumo jausmas, kurį patiriame žiūrėdami į tokį atvaizdą, kad ir netiesiogiai, negatyviai, bet vis dėlto liudija sąsają su realybe – nurodydamas į tos realybės stygių, jis netiesiogiai nurodo į tą stokojamą realybę...

Ir galiausiai, ketvirtoji stadija, kurioje atvaizdas ir virsta simuliakru. Anot Baudillard’o, atvaizdas čia „neturi jokio ryšio su realybe“. Tai vaizdas, kurį galima būtų gretinti su kompiuterinės grafikos priemonėmis kuriamais „atvaizdais“, t.y. „atvaizdais“, kurie ne tik nieko „neatstovauja“, bet nieko „neslepia“ ir niekam „neiškreipia“. Tai „atvaizdai“, kuriuos matydami nepatiriame net ir realybės stygiaus, sukeliančio mums šiurpaus nejaukumo jausmą. Tai „virtuali tikrovė“ arba „hiperrealybė“, kuri yra ne kas kita, kaip tik savo pačios atvaizdas, ir kuri tampa įmanoma tik tada, kai medija, palaikanti at-vaizdą ir leidžianti jį atskirti nuo pro-vaizdžio, pati tampa šiuo pro-vaizdžiu. Simuliakras yra vaizdas, kuriame pro-vaizdis ir at-vaizdas tobulai sutampa: simuliakrinis vaizdas „vaizduoja“ tik save patį ir nieko daugiau. Tai situacija, kurią Jeanas François Lyotard’as pavadino „postmoderniu būviu“ ir kurioje galioja Marshalo McLuhano formulė: „Medija yra pranešimas“.

E. R. Baudrillard’as laikomas vienu autoritetingiausių postmodernizmo mąstytojų, tačiau yra sunkiau sutarti dėl jo atliktos šiuolaikinio gyvenimo analizės teorinio statuso. Tikriausiai nebūtų tikslu jo originalias įžvalgas pavadinti vien medijų teorija, turbūt jo tekstuose galima įžvelgti apeliacijų ir į metafizinius bei epistemologinius kontekstus?

Be abejonės, Baudrillard’o darbai įsikomponuoja į šiuo metu pasaulyje vis intensyvėjančio medijų tyrinėjimo kontekstą. Pasinaudodamas proga, norėčiau savotiškai pareklamuoti jau antrus metus Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete veikiančią „Medijų filosofijos“ magistrantūrą, kurios programoje Baudrillard’as įsirikiuoja šalia tokių medijų teorijos „klasikų“ kaip Haroldas Innis, Marshalas McLuhanas, Vilémas Flusseris, Walteris Benjaminas, Paulis Virilio, Régis Debray, Milmanas Parry, Ericas Havelockas ar Walteris J. Ongas. Į medijas čia bandoma pažvelgti plačiau, negu tai dažnai daroma, t.y. medijų netapatinant su mass media, t.y. su masinės komunikacijos priemonėmis. Prisiminkime, kad jau Marshalas McLuhanas siūlė traktuoti medijas kaip „žmogaus tęsinius“, t.y. kaip terpes, kuriose tik ir įmanoma patirti įvarialypes prasmės apraiškas – pradedant nuo elementariausių kasdienybės patirčių ir baigiant estetine ar religine patirtimi. Kaip tik toks išplėstinis medijų sąvokos traktavimas leidžia aiškiau pamatyti ir Baudrillard’o koncepcijos metafizinį bei epistemologinį aspektus. Šie aspektai čia įgyja gana neįprastą pavidalą. Metafizika paprastai vadiname filosofijos discipliną, kuri bando atsakyti į klausimą, koks yra galutinis tikrovės pagrindas, t.y. Baudrillard’o vadinamoji „gilioji realybė“, o epistemologija – discipliną, tyrinėjančią pažintinio santykio su ta realybe galimybes bei pobūdį. Bet apskritai ar įmanoma kalbėti apie „giliąją realybę“ bei jos pažinimą, jei, kaip konstatuoja Baudrillard’as, gyvename pasaulyje, kuris „neturi jokio ryšio su realybe“? Šitaip mąstant gali susidaryti įspūdis, kad Baudrillard’o koncepcija nutraukia bet kokį ryšį su Vakarų filosofijos tradicija, kurioje metafizikai ir epistemologijai tenka pamatinių filosofijos disciplinų vaidmuo. Bet ar iš tikro tas ryšys nutrūksta? Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jau Kantas į jam bene labiausia rūpėjusį klausimą: „Ar galima metafizika kaip mokslas?“ atsakė neigiamai. Kantas parodė, kad mokslas mums pateikia žinias ne apie „daiktą savaime“, t.y. ne apie tai, ką Baudrillard’as vadina „giliąja realybe“, bet apie „reiškinį“, t.y. apie tokį realybės „atvaizdą“, kurio sąsaja su ta realybe yra mažų mažiausia problemiška. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad pats medijų tyrinėjimas įgyja metafizinio bei epistemologinio tyrimo pobūdį.

Vis dėlto, gretinant Kantą su Baudrillard’u nesunku pastebėti esminį bruožą, skiriantį šiuos du skirtingų epochų mąstytojus. Keldamas mokslinės metafizikos galimybės klausimą, Kantas pirmiausia orientuojasi į gamtos pažinimą, tuo tarpu Baudrillard’ą galima apibūdinti kaip socialinį filosofą.

E. R. Turbūt Karlo Marxo kūriniai, kuriuos pats Baudrillard’as vertė į prancūzų kalbą ir paskatino jį susidomėti socialine problematika bei imtis šiuolaikinės visuomenės kritikos. Kokias paraleles įžvelgtumėte tarp šių mąstytojų?

Manau, kad tiksliau būtų kalbėti apie šį tą daugiau nei paraleles. Galima sakyti, jog Baudrillard’as yra išaugęs iš Marxo mokyklos. Nepamirškime, kad savo daktaro disertaciją jis rašė vadovaujamas marksistinės orientacijos filosofo bei sociologo Henri Lefebvro. Ankstyvieji Baudrillard’o darbai, tiek disertacijos pagrindu parengta ir 1968 metais išleista knyga „Daiktų sistema“, tiek po poros metų pasirodžiusi „Vartojimo visuomenė“ – tai veikalai, kuriuose Marxo įtaka akivaizdi. O ir vėlesniuose Baudrillard’o darbuose, kaip kad „Dėl ženklo politinės ekonomijos kritikos“ (1972) ar „Gamybos veidrodis“ (1973) marksizmas ne tiek kritikuojamas, kiek modifikuojamas. Norint aiškiau suvokti Marxo įtaką Baudrillard’ui, verta sugrįžti prie simuliakro temos. Reikalas tas, kad šią temą galima susieti ne vien tik su radikalią metafizikos kritiką inicijavusia kantiškąja tradicija, bet ir su tuo, ką darė Marxas kaip socialinis filosofas ir ekonomistas. Bandydami nusakyti vieną iš esminių marksizmo bruožų, ko gera galėtume teigti, jog tai koncepcija, pripažįstanti savotišką socialinės tikrovės pirmumą gamtinės tikrovės atžvilgiu. Pernelyg sureikšminus Marxo deklaruojamą materialistinę nuostatą, dažnai išleidžiama iš akių tai, kad jis, panašiai kaip ir Baudrillard’as, daugiausia dėmesio skyrė ne gamtos, bet socialinių reiškinių analizei. Ko gero, šitai ir leido Marxui išplėtoti savitą vertės teoriją, kurios pagrindą sudaro vartojamosios ir mainomosios verčių perskyra. Atrodytų, kad kiekvienas daiktas žmogui yra vertingas tik tiek, kiek žmogus jį gali vienaip ar kitaip vartoti ir suvartoti ir kiek tas daiktas tenkina vienokius ar kitokius žmogaus poreikius. Tačiau taip yra tik tada, kai vertės matas yra „gamtinis“ žmogus. Imkime pavyzdį. Akivaizdu, kad žmogus negali gyventi be maisto. Duonos kepalas, kurį šeimininkė kepa savo šeimynai pamaitinti, yra vertingas tuo mastu, kuriuo jis pasotina šeimynykščius. Kiekvieno tokiu būdu dienos šviesą išvydusio duonos kepalo vertė „atvaizduoja“ tikrą konkretaus žmogaus reikmę numalšinti alkį. Tai vartojamoji vertė, kurios matas yra konkretus žmogus. Tačiau tokio paties, tik kepykloje iškepto kepalo vertės pobūdis yra kitoks. Kepykloje kepama duona yra prekė, o prekė gaminama ne tam, kad būtų betarpiškai suvartota, o tam, kad ją galima būtų pelningai parduoti, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai (tarpininkaujant pinigams) išmainyti į kitas prekes. Todėl preke virtusio duonos kepalo vertė „atvaizduoja“ nebe tiesioginį žmogaus poreikį, o tik kitas, virtualias prekes. Tai jau nebe vartojamoji, bet mainomoji vertė. Šio vertės sąsają su konkretaus žmogaus reikmėmis darosi dar sunkiau atpažinti, kai gamyba įgyja industrinį mastą. Taip atsitinka todėl, kad, vystantis kapitalistinės gamybos sistemai, mainomoji vertė tampa pirmine vartojamosios vertės atžvilgiu ir galiausiai visiškai užgožia pastarąją. Galiausiai patys vartojamąją vertę nustatantys žmogaus poreikiai tampa prekinės gamybos produktu, o tai reiškia, kad jie, Baudrillard’o žodžiais tariant, „neturi jokio ryšio su realybe“.

Mantautas Ruzas. Kokios Jeano Baudrillard’o medijų filosofijos ištakos? Kokie mąstytojai labiausiai veikė Baudrillard’o įžvalgas?

Pratęsiant tai, ką sakiau kalbėdamas apie Marxo įtaką Baudrillard’ui, dar galima būtų paminėti tokius Marxo pradėtą tradiciją tęsusius XX amžiaus mąstytojus kaip Gyorgy Lukácsas ar Frankfurto mokyklos atstovai M. Horkheimeris, T. Adorno, Herbertas Marcuse. Tačiau ne menkiau Baudrillard’o pažiūras veikė ir prancūzų struktūralistai bei poststruktūralistai. Jo pažiūrų formavimuisi bei raidai reikšmingi buvo Claude’o Lévi-Strausso bei Roland’o Barthes’o plėtoti ženklų sistemų tyrinėjimai. Neatsitiktinai viename savo esė mūsų laikų situaciją Baudrillard’as įvardina kaip „ženklų maištą“ (l’insurrection par les signes). Ženklai sukėlė maištą! Ką tai galėtų reikšti? Norėdami atsakyti į šį klausimą, pasvarstykime, kas yra ženklas. Kiekvienas ženklas yra ženklas tiek, kiek jis yra reikšmingas arba prasmingas. Ženklo prasmė paprastai suprantama kaip nuoroda į tikrovę. Imkime pavyzdį – kalbą. Kalbą galima traktuoti kaip sistemą ženklų, kurie mums reikalingi tam, kad galėtume įprasminti tikrovę. Šiuo požiūriu galima sakyti, kad tas ar kitas mūsų kalbos žodis yra prasmingas tik tada, kai tikrovėje galime rasti tą žodį atitinkantį daiktą ar reiškinį. Kitaip sakant, žodžio, kaip ženklo, prasmė kyla iš jo sąsajos su tikrove. Vadinasi, kalba tik atspindi nuo jos nepriklausančią tikrovę, t.y. kalba – tai medija, kurią galima palyginti su tikrovę atspindinčiu veidrodžiu. Būtent toks požiūris vyravo iki pat XX amžiaus pradžios, kai šveicarų lingvistas Ferdinandas de Saussure’as pasiūlė į kalbą pažvelgti kitaip. Šiek tiek supaprastinant galima būtų sakyti, kad pagal jo išplėtotą koncepciją kiekvieno žodžio prasmę lemia ne to žodžio sąsaja su jį atitinkančiais tikrovės elementais, bet jo santykiai su kitais žodžiais. Anot Saussure’o, kalba yra uždara ir pakankama ženklų sistema, kurioje žodžių prasmė nepriklauso nuo tikrovės. Savotišku tokios sistemos modeliu galėtume laikyti enciklopedijas arba aiškinamuosius žodynus, kuriuose to ar kito žodžio prasmė pateikiama ne nurodant to žodžio atitikmenų tikrovėje, bet paaiškinant ją kitais žodžiais. Gauname uždarą ir pakankamą sistemą, kurioje prasmė funkcionuoja be jokios sąsajos su tikrove egzistuojančia už šios sistemos ribų. Enciklopedija ar aiškinamasis žodynas yra universali visų įmanomų prasmės apraiškų medija, kurioje sukaupta informacija funkcionuoja kaip uždaras ciklas. Tokios uždaru ciklu funkcionuojančios informacijos sistemos pavyzdys galėtų būti jau XVIII amžiuje grupės prancūzų švietėjų pastangomis išleista „Enciklopedija arba aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“, o jo patobulintu variantu galima laikyti internetą.

Kaip žinia, Saussure’o pasiūlytas požiūris pasirodė produktyvus ne tik lingvistikoje. Pirmiausia Claude’o Lévi-Strausso pastangomis jis buvo apibendrintas ir pritaikytas apskritai bet kokioms ženklų sistemoms. Ko gero, kaip tik tai ir leido Baudrillard’ui pastebėti, kad atsidūrėme situacijoje, kurioje ženklai „sukilo“ prieš tikrovę ir galiausiai ją įveikė. Šiuolaikinė visuomenė vartoja jau nebe daiktus, bet ženklus: „garsių“ dizainerių sukurti rūbų modeliai ne tiek saugo mus nuo šalčio ar darganos ir ne tiek puošia mus, kiek yra prestižo ženklai; automobiliai, kuriais važinėjame, yra ne tiek transporto priemonės, leidžiančios greitai ir patogiai keliauti, kiek ženklina mūsų socialinį statusą; tas pat nutinka su miesto rajonais, kuriuose įsirengiame savo būstus, knygomis, kurias skaitome, spektakliais bei kinofilmais, kuriuos žiūrime, ar muzika, kurią klausome, ir t.t. ir panašiai.

Analizuodamas šią „ženklų maišto“ situaciją, Baudrillard’as užima akivaizdžiai kritinę poziciją. Jei skaitydami Baudrillard’ą kartais jaučiame tam tikrą senų gerų laikų nostalgiją, ir jei šmėsteli mintis, kad jis siūlo išeitį, truputį primenančią Rousseau kadaise keltą mintį apie būtinybę „grįžti atgal į gamtą“, t.y. į „ženklų maišto“ nedeformuotą „natūralų“ pasaulį. Bet ar iš tiesų Baudrillard’as kviečia mus griebtis „kontrrevoliucinių“ veiksmų prieš „ženklų maištą“? Šia proga norėčiau priminti dar vieną autorių, veikusį Baudrillard’o pažiūras. Turiu omenyje Guy Debord’ą. Šis autorius man atrodo įdomus ne vien dėl to, kad 1973 metais parašytoje, bet tik pernai į lietuvių kalbą išverstoje jo knygoje „Spektaklio visuomenė“ galima aptikti daug bodrijariškų motyvų. Reikalas tas, kad kitaip nei Baudrillard’as, „ženklų maištą“ stebėjęs pro savo kabineto langą, Debord’as aktyviai dalyvavo „1968-ųjų metų gegužės įvykiuose“, kai studentai, reikalaudami radikalių reformų kultūros, politikos bei ekonomikos srityse, statė barikadas Paryžiaus gatvėse ir grūmėsi su policija. Tai buvo maištas prieš sistemą, daugeliu požiūrių primenantis tai, ką matome „Matricoje“: tikrovės išsiilgę jauni žmonės, suvokę, kad yra apgaudinėjami ir išnaudojami tikrovę naikinančios ir regimybę palaikančios sistemos, nusprendžia sukilti prieš ją ir susigrąžinti prarastą tikrovę. Bet ar toks grąžinimas yra įmanomas? Tiek Debord’as, tiek Baudrillard’as puikiai suvokė, kad esame tam tikra prasme pasmerkti, nes iš šios sistemos ištrūkti neįmanoma. Mat net ir maištas prieš nutikrovinančią sistemą tampa tos sistemos dalimi.

Šiuo požiūriu būtų įdomu paanalizuoti brolių Andy ir Larry Wachowskio filmą „Matrica“. Viename pirmųjų šio filmo epizodų pagrindinis filmo herojus rankose laiko ne ką kitą, kaip tik Baudrillard’o knygos „Simuliakras ir simuliacija“ egzempliorių. Tuo būdu daroma aiški užuomina, jog filmas inspiruotas Baudrillard’o lektūros. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, jog šiame epizode knyga naudojama ne pagal paskirtį – iš jos padaryta slėptuvė, kurioje slepiami kompaktiniai diskai su nelegalia programine įranga. Manau, kad čia galima įžvelgti gilesnę prasmę nei ta, kurią greičiausiai turėjo omenyje filmo autoriai. Juk jų bandymas plėtoti siužetą kaip herojišką kovą tarp tikrų žmonių ir jų „simuliakrinių“ oponentų gali būti pateisinamas nebent tik imant domėn holivudinę tokio tipo kūrinių stilistiką, t.y. atsižvelgiant į Holivudo, kaip „sapnų fabriko“, technologinius reikalavimus, kurie bet kokį maištą prieš „spektaklio visuomenę“ paverčia brangiai kainuojančiu, bet ir neblogai atsiperkančiu spektakliu. Kas tuomet mums belieka? Tiek Debord’o, tiek Baudrillard’o siūlomą atsakymą trumpai galima būtų suformuluoti taip: apsiriboti vien esamos situacijos diagnoze ir susilaikyti nuo bet kokių prognozių (ar juo labiau terapinių pasiūlymų), tiesiog leistis į kelionę, nežinant, kur nukeliausi. Ratas jau yra tiek įsisukęs, kad jo sustabdyti (juo labiau – pasukti atgal) nebeįmanoma. Tad vienintelė galimybė ką nors padaryti – kiek pajėgiame greitinti jo sukimąsi. Tai pozicija, kurioje galbūt galėtume įžvelgti ne tik postmodernizmo „patriarcho“ Friedricho Nietzsche’s „amor fati“ principą, bet ir tai, ką turėjo omenyje Martinas Heideggeris, kai paskutiniame savo interviu išsakė mintį, jog „tik Dievas gali mus išgelbėti“.