STILIUS plius

Autoriaus stilius, galimybė jį pažinti iš pirmojo sakinio, metaforos, minties formulavimo visų laikų ir tautų literatūroje buvo ir tebėra laikoma neabejotina vertybe. Atrasti save yra būtina. Tik štai klausimas – ką daryti atradus? Na, tapai kitoks nei prieš tave buvusieji. Nesvarbu: geresnis, blogesnis. Svarbiausia – kitoks. Kas paskui: sustingti save atradus ar eiti toliau? Vieni sustingsta ir nugyvena likusį gyvenimą gaudami dividentus už savo jaunystės atradimą. Paskutinė tokių autorių knyga dažniausiai mažai tesiskiria nuo pirmosios, gal talento požiūriu būna kiek blogesnė, bet stiliaus požiūriu labiau išpuoselėta. Kiti, pajutę, kad atrasta stilistika įgyvendino visa, ko siekė, ir patys sau nusibodo, pradeda nuo buvusio savęs bėgti. Ir tai, deja, nėra lengva. Vieniems tai pavyksta, tuomet literatūros istorikai jų kūrybą skirsto į ankstyvąją ir vėlyvąją. Kitiems pavyksta tik formaliai. Tuomet tie patys literatūros istorikai skirsto jų kūrybą į brandžią ir senatvinį marazmą. O dar dažniau pastarąjį kūrybos etapą apskritai nutyli. Šitaip dažniausiai nutinka užkietėjusiems tradicionalistams, kurie bandydami save keisti pasuka į ultramoderną, arba užkietėjusiems modernistams, kurie ima save prievartauti klasikiniais kanonais.

Taigi rašytojas visą gyvenimą sprendžia kelis klausimus: 1. Kaip atrasti savąjį stilių? 2. Kaip pačiam jo nenuvalkioti?

Kas apskritai per daiktas tas rašytojo autentiškumas ir iš kur jis atsiranda? Stiliui apibūdinti pritaikyčiau tokią formulę: įvairiausių literatūrinių įtakų maišalynė plius kūrybiniai impulsai plius asmeninis talentas. Jei talentas silpnas – šie dalykai nesulimpa ir tuomet geriausiu atveju teišgaunamas epigonizmas. Jei kūrybinio parako pakanka – atsiranda naujas lydinys, kuris pavadinamas "autoriaus stiliumi". Norint keistis, tarkim, iš ankstyvojo tapti vėlyvuoju, reikia keisti kurią nors vieną iš sudedamųjų dalių. Talentą vargiai kuo nors bepakeisi, nes jis yra duotas, o ne įgytas. Stipriausiai įtakas autorius taip pat jaučia jaunystėje, vėliau sunkiau jį išjudinti. Lieka ieškoti naujų impulsų. O būtent: istorinių romanų rašytojui išbandyti save kaip fantastą, užkietėjusiam realistui pasiknaisioti tautosakoje, poetui lyrikui išmėginti buitinį dialogą ir taip toliau. Tokie eksperimentai meta rašytoją į naują aplinką jei ne fizine (teatro užkulisiai, filmavimo aikštelė), tai bent dvasine prasme. Net nesėkmės atveju sugrįžęs prie senojo savęs suprasi, kad tu lyg ir toks pat, tačiau kartu ir kitoks.

Šiuolaikiniame mene kaip niekada anksčiau didelę reikšmę užima dokumentika. Šiais informacijos ir mobilumo laikais meno fikcija patyrė rimtą smūgį, kurį jai sudavė realybė. Kasdien laikraščiuose galima perskaityti apie tokius žmonijos santykių viražus, apie kuriuos nebūtų pagalvojęs nė vienas fantastas ar egzistencialistas. Norint patirti dvasios sukrėtimą, buvusiam meno vartotojui pakanka įsijungti žinias ir stebėti tiesioginę karo mėsmalę. Užsimanius estetinės ekstazės galima nuskristi į Himalajus arba net į kosmosą. Žinoma, visa tai nepretenduoja į meną, tačiau tam tikra prasme perima meno funkciją ir jį veikia. Juk knygą apie karą ima į rankas žmogus, matęs, kaip sprogsta tikri sviediniai, kaip nutraukiamos rankos, traiškomos žmonių galvos ir taip toliau. Skaitantis intymią meilės sceną pats gali ir nebūti meilės virtuozas, tačiau per "Adult Channel" jam buvo stambiu planu parodytos moteriškos genitalijos, taip pat ir vyriškos bei visa, kas tarp šių genitalijų vyko. Todėl sugrįžęs prie meno skaitytojas kaskart vis sunkiau patiria meninę apgavystę. Menu sudrebinti šiuolaikinį lietuvį kur kas sunkiau negu senovės graiką.

Prieš keletą metų viename teatro festivalyje teko matyti spektaklį, kurio tema buvo Ruandoje vykusios tutsių ir hunų genčių skerdynės, nusinešusios milijonus afrikiečių gyvybių. Scenoje sėdėjo juodaodė moteris, šiame pilietiniame kare praradusi viską: tėvus, vyrą, vaikus. Ji penkias valandas pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jai per skruostus riedėjo tikros ašaros. Vakariečiai teatralai dievagojosi, kad tai yra sukrečiantis menas. Man tai veikiau atrodė kaip kraupi skausmo pornografija.

Galima tokį meną atmesti kaip nemeną, bet tenka pripažinti, kad dokumentinė įtaiga egzistuoja lygiagrečiai su fikcija. Ir ne tik lygiagrečiai, bet vis dažniau pramaišiui. Dokumentika skverbiasi į tokius žmogaus sąmonės plotus, kurių net fikcija nebuvo pasiekusi. Tuo tarpu fikcija skuba perimti daugybę dokumentikos privalumų. Vienas jų – natūralumas arba tikroviškumas. Šiuolaikinis rašytojas, atsisakęs perdėm sterilios literatūrinės kalbėsenos, imituoja tikrovę. Jis elgiasi tarytum dokumentinio filmo režisierius, bandantis iš realybės vaizdų sukurti intriguojantį ir sukrečiantį siužetą.

Menas yra neatsiejamas nuo jo vartotojų smegenų turinio. Šiuolaikinis menininkas suvokia, kad jis kalba žmogui, kurio galvoje sudėtas didžiulis informacijos kiekis. Juk skaitytojas žino, kad sovietinės armijos desantininkai keikėsi "matom", kad internetinis paštas labiau nei koks kitas iki šiol buvęs rašymas yra priartėjęs prie sąmonės srauto. Todėl menininkas, pasirinkęs kurią nors vieną specifinę sritį, turi būti perėmęs ir jos specifinę raišką. Tokiu būdu sąvoka "rašytojas – tai stilius" užleidžia vietą kitai: "kūrinys – tai stilius". Arba, kitaip tariant, autoriaus stilius plius... gatvės žargonas, muilo operų, pokalbių šou ar dar kokia nors stilistika.

Savaime šis "tikroviškumo" siekis mene nėra nei geras, nei blogas. Svarbu, kas iš to išeina. Brangios kino technologijos verčia žiūrovą vibruoti kino salės kėdėje drauge su filmo herojais, teatralai jau gali įsigyti medžiagų, skleidžiančių benzino ar lavonienos kvapą. Netrukus galbūt ir knygų puslapiai skleis turinį atliepiančius kvapus ar foninį garsą. Menas nuo to netaps nei geresnis, nei blogesnis. Priklausys, su kokiu talentu visa tai bus suderinta. Tačiau faktas yra tai, kad menininkas, kaip niekada anksčiau, šiandien yra pasaulio dalis. Meno priemonių arsenalas plečiasi, naudojamos net tos, kurios anksčiau būdavo priskiriamos banaliam kičo pasauliui. Nebėra "grynųjų" rašytojų, nes nebėra ir "grynųjų" skaitytojų. Sunku įsivaizduoti, kad tavo vartotojas yra žmogus, mokykloje kartu su žiniomis neperėmęs ir visų jos deklaruojamų klišių, nė karto nežiūrėjęs televizoriaus, neskaitęs laikraščio ir tuo pat metu intelektualus. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Jūs abu esate vienodai nusidėję banalybei, todėl nėra reikalo apsimetinėti, verčiau pabandyti sukurti iš tos banalybės vertybę.

Taigi šiuolaikinis rašytojas kuria meną šiuolaikinio skaitytojo galvoje. Vartotojo sąmonė tampa ne ką mažiau svarbi nei kūrėjo. "Aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau", – sako rašytojas savo skaitytojui. Aš žinau tavo stereotipus, nes jie yra ir mano, žinau, ką tu vakar girdėjai per žinias, nes ir aš tai girdėjau, žinau, ko tu išmokai mokykloje, nes ir pats šito mokiausi, žinau, ko tave mokė gatvėje – aš mokiausi to paties. Atsiradus šiam bendram žinojimui įdiegiamas jausmas: "aš esu tu". Šito pasiekęs autorius toliau gali skverbtis į skaitytojo sąmonę tarsi kompiuterinis virusas, naikinantis jo stereotipus, pasaulio matymą ir grožio suvokimą. Skaitytojo slaptažodžiai jį įsileidžia kaip savą. Šitaip patekęs virusas muša anksčiau į tą sąmonę prasiskverbusius virusus, kartais net jų pačių ginklais, muša mokyklinius autorius, muša klasikus, žinodamas, kad ir pats vėliau bus ten sumuštas jaunesnių. Kadangi greta estetinės paskirties menas turi ir kitą: atkurti vertybes, atšviežinti jas ir seniai nuvalkiotai tiesai suteikti naują pavidalą.

Visa tai iš pirmo žvilgsnio kvepia laikinumu, tačiau anaiptol taip nėra. Vertybė ir banalybė visuomet egzistuoja greta. Garsioji Šekspyro frazė "būti ar nebūti" be visos "Hamleto" dramos turinio tebūtų banalumo įsikūnijimas. Net mergaitė, plėšanti žiedlapius ir burianti "myli – nemyli", atrodytų daug išmintingesnė. Lygiai taip pat paprasta šių dienų aktualija, talentingai apdorota ir įvilkta, gali pasiekti žmonijos egzistencijos dugną ir tapti universali, neribojama nei laiko, nei vietos.

Tiesą sakant, su tuo, kaip stilių koreguoja visai ne meniniai dalykai, pirmą kartą susidūriau pradėjęs rašyti teatrui. Iki tol man skaitytojas lyg ir nelabai egzistavo. Tačiau teatre žiūrovas sėdi greta ir čia jo įtaka tavo kūriniui yra nebe dvasinė, o, galima sakyti, fizinė: nuo žiūrovo juoko, nuo jo susikaupimo, ašarų ar kitokių emocijų išsiliejimo priklauso ne tik spektaklio sėkmė, bet ir eiga. Tad mano pjesių stilius susideda iš tokių dalių: aš plius lietuviško teatro tradicija plius Lietuvos žiūrovas. Žinoma, visos šios dalys yra tarpusavyje susijusios. Teatras formuoja publiką, vėliau ta pati publika daro įtaką teatrui, ateinu aš ir, pripliusavęs prie savęs publiką bei teatrą, bandau veikti juos abu.

Teatrui labiau nei literatūrai yra būdingas koketavimas su žiūrovais. Darant tai pigiai ir rezultatas būna pigus. Tačiau koketavimas gali būti ir itin subtilus. Sudėtingas antikinis tekstas gali nuskambėti tarsi iš tavo kaimyno buto, drauge iš pirmo žvilgsnio paprasta kasdienybė gali atsiverti neišmatuojamomis gilumomis. Ignoruoti žiūrovo teatre neįmanoma, nes tai bemat sugrįš bumerango principu. Galima tik juo manipuliuoti. Nuvesti į vieną pusę ir staiga blokšti į visiškai priešingą. Žiūrovas mėgsta apgaulę. Jam patinka girdėti tai, ką jis puikiai žino, ir staiga suvokti, kad jis nė velnio nežino.

Teatras duoda galimybę rašytojui artimai susipažinti su savo žiūrovu-skaitytoju. Tai verčia daryti kompromisus, valdyti publiką, tuo pat metu jai šiek tiek pataikaujant. Teatras pagaliau duoda galimybę išgirsti savo tekstą ir suprasti, kiek jis tikras, o kiek dirbtinis. Žodžiu, atėjus į teatrą, principas "stilius plius..." yra tiesiog neišvengiamas.

Dar didesnio paslankumo reikalauja kino specifika. Čia jau tenka eiti į kompromisą ne tik su žiūrovu, bet ir su filmo biudžetu, techninėmis galimybėmis ir, mūsų atveju, lietuviško kino specifika. Apie kokį nors savitą stilių dažniausiai reikia apskritai pamiršti. Filmo stilių formuoja režisierius. Labai retais atvejais stilių leidžiama atsinešti scenarijaus autoriui. Tais atvejais scenarijaus autorius ir režisierius dažniausiai būna vienas asmuo. Visais kitais atvejais iš scenarijaus autoriaus reikalaujama tik jo talento, galinčio egzistuoti greta jo autentiško stiliaus. Scenarijaus stilių gali veikti net tokie žemiški dalykai kaip geros aktorių mokyklos nebuvimas ar garsinimo problemos. Lietuviški filmai vis labiau artėja prie nebylaus kino ne dėl mūsų šiaurietiško charakterio. Kai norime, esame ganėtinai plepūs. Bet vos tik prabylam kine, iš karto pakvimpa nenatūralumu. Priežastys dar neįvardytos: gal teatro aktoriai neprisitaiko kine, gal režisieriai neišmuštruoja aktorių, gal dialogai silpni. Tačiau problema egzistuoja. Todėl scenaristų prašoma būti perdėm lakoniškų. Nušviesti žmonių santykius dviem žodžiais, perteikti būtiną informaciją vienu sakiniu. Žiūrovas mūsų kine tebėra neatrastas. Todėl apie jokį kontaktą su juo negali būt ir kalbos. Vienintelis kompromisas, į kurį leidžiasi rašytojas, pasiryžęs rašyti kinui, yra kūrybinė grupė. Kaip parašyti scenarijų, kurį galėtų "įveikti" aktoriai ir režisierius. Kuriam nepritrūktų biudžeto. Kuris tuo pat metu sudomintų koprodiuserius. Formulė "stilius plius" kine tampa "stilius minus". Stilius minus biudžetas, minus pasenusi technika, minus nieko nesakantis, tylintis adresatas.

Tačiau ir iš kino prie savo prozinių popierių sugrįžęs pajunti, kad pasikeitei. Tampi taupesnis, nors tavo knygos biudžetas ir leidžia ilgiausius dialogus. Tampi tikslesnis, aprašydamas vaizdą. Imi vertinti savo skaitytoją kaip tą koprodiuserį, kuris reikalauja taupumo, neaukojant aiškumo. Žodžiu, brangūs vizualiniai menai priverčia taupyti meno vartotojo dėmesį. Kyla klausimas, ar perėjus visą teatro ir kino pragarą lieka bent dalis buvusios autoriaus autentikos? Be jokios abejonės. Lieka stilius, kuris yra paslankus įlisti į kitą stilistiką savęs neprarasdamas. Išauga įtaigos jėga. Tai, kas buvo lokalu, tampa universalu. Žodžiu, rašytojas, prie savojo stiliaus prilipdęs visus įmanomus pliusus, panašus į lietuvį, einantį į Europą. Identitetas plius. Kadangi savęs netekti nėra taip jau lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.