Spaudos namai (1)

Spaudos leidiniai – tarsi žmogaus namai. Imdamas į rankas kokį laikraštį ar žurnalą, tarytum atveriu duris ir įeinu į pažįstamų žmonių namus.

Visokių tų namų esama. Štai „Literatūra ir menas“ man yra kaip įprastų, seniai žinomų žmonių namai. Juose apsilankau kas savaitę, kad matyčiau, kaip ten gyvena savi, kas jiems nutiko, kaip jie jaučiasi. Kartais tie žmonės nusibosta ir erzina, – jie visada nuspėjami, iš jų nieko naujo negalima tikėtis, nors jie patys iš paskutiniųjų stengiasi lankytojus kuo nors nustebinti. Bet vis dėlto tai mano dvasios giminių pasaulis, privalau su jais bendrauti, kad visai nesusvetimėčiau. Kaip ir būdinga patriarchalinėms tradicinėms šeimoms, gyventojų šiuose namuose – tuntai. Vyksta natūrali kartų rotacija, regima šiokia tokia konkurencija, kurios sveika nuojauta ragina vengti, apeiti šonais. Dažniausiai nesikišu, nieko ten nerašau. Dabar čia daug jauniklių, jie – kaip tai būdinga atitinkamam amžiaus tarpsniui – įmantrauja po garbių bei intelektualių tėvelių sparneliu. Demonstruoja paauglišką įžūlumą, bet iš esmės tyliai eina tėvelių pėdomis, nuolankūs ir palankūs visoms literatūrinėms konvencijoms. Namai yra namai. Be jų negerai. Ypač jauniems, kurie dar neturi kur gyventi, o pavieniui egzistuoti sunku. Todėl visi ir laikosi čia – kažkaip kolektyviai, draugiškai, net meiliai. Šiek tiek pabėgėję toliau nuo gyvenimo ir nuo savęs. Jiems maga kartoti svetimų autoritetų vardus ir imituoti kūrybingą gyvenimą. Kaip sakiau, tai įgrisusių giminių bei jaunėlių pasaulis, ir lankausi jame dėl pareigos, ypač tuos namus prisimenu per Vėlines.

Tie namai mane lyg dar ir prisimena, gal net kai kas laiko savu, bet didelės meilės nerodo. Bet vis tiek esu ten kaip svetimas. Nes taip naiviai žaisti nebemoku. Nei senų ir protingų, nei jaunų ir kvailų žaidimų. Bet, turint laiko, patinka pažiūrėti, prisiminti.

Menu ir aš tuos laikus, kai kiekviena ant popieriaus užrašyta nesąmonė, besiskirianti nuo sveiko proto balso, būdavo suvokiama kaip didžiausia įžvalga, bundančio talento ženklas ir tuoj nešama išviešinti. Aš jiems parodysiu... Ak, tos vidinio pasaulio viduriavimą palengvinančios išvietės... Išeinu visas palengvėjęs, išsikrovęs, išsitupėjęs ir kažkoks reikšmingesnis.

Kažkaip lenda į atmintį vieno tų namų įkyruolio vaizdas: jau pradedantis žilti poetinio žodžio triūslys, visur su savim nešiojasi savo tekstukų iškarpas, neprašomas kaišioja jas visiems po nosim. Štai čia aš tada ir tada publikavau, – gal dar nematei, gal dar neskaitei? Duoda jas palaikyti, kartais net su savim pasiimti, kad viską gerai įsidėmėtum, bet jau kitą dieną atbėga ir pareikalauja tų iškarpų atgal. Dar imsi ir kur nors pradanginsi. Keista žmogaus psichologija: lyg ir nevertėtų barstyti perlų kiaulėms, bet kartais taip norisi... Gal tos kiaulės ims ir susivoks, su kuo bendrauja?..

„Šiaurės Atėnai“ man yra kaip geras senas snobų klubas, kur pražilę draugai laisvalaikiu renkasi išgerti kavutės ir pasišvaistyti popierinėmis išminties gniūžtėmis, atsikratyti proto pertekliaus. Juk savo namuose nuo viso to tvaikstančio proto uždusti galima. Kaip ir būdinga tokioms neįsipareigojančioms kompanijoms, kur kiekvienas gali nevaržomai taukšti, kas tik šauna į galvą, čia daug netvarkos, o popierinis intelektualumas per dieną kitą, per savaitę virsta šiukšlėmis. Namų šeimininkams būna daug rūpesčio visa tai išmiežti. Neatsistebiu tų namų šeimininke – tokia stropi, darbšti, taip smarkiai sukasi. Tiek sveikatos ir sveiko proto reikia turėti! Žemai jai lenkiuosi. Šiuose namuose jaučiu liūdesį ir gailestį – juose daug gerų dalykų perniek nueina. Kiek kartų mėgindavau ten pasirinkti išminties trupinių – bergždžios pastangos. Tą chaotišką žinių srautą nei surūšiuosi, nei kaip nors klasifikuosi (chaosas nepasiduoda klasifikacijai), o kai ko nors reikia, kas tuose namuose, žinau, tikrai buvo – niekada ir nerasi. Praeina laikas, ir – anot mūsų vienintelio nenykstančio klasiko – „Štai tuo žirgai su lėlėmis į šūdą pavirto“. Apie visą mūsų entuziastingų kūrėjų palikimą jau yra išmintingai pasakyta. Kapstykis, jeigu nori, iškarpose, nieko neberasi. Šitie namai – lyg knygų malūno prieangis, kur kaupiasi visokios minties nuobiros. Namai pakeliui į knygos bokštus. Tačiau ne viskas, kas čia malama, iškepama knygos pavidalu. Čia intelektas penimas visokiais lengvais traškučiais, tik prieskonių negailima. Iš tiesų lieki nepavalgęs, bet prieskonius prisimeni, kartais ilgai. O prieskonių kulinarija – svetimos kilmės.

Kartais galvoju – o ko čia tie žmonės apskritai renkasi? Matyt todėl, kad nuolatiniams lankytojams, šio klubo nariams, kava nemokama. Visi, kas tik dalyvauja popierinių gniūžčių svaidyme, gauna kavos, nes daugiau už intelektualius žodžius čia niekas ir nemoka. Geri žmonės čia užsidirba tik kavai ir cigaretėms, bet vis tiek dirba, užsispyrę dalyvauja – už tai juos ir gerbiu, net laikau save tų namų draugu. Ir jie mane visada gražiai priima. Kartais kyla mintis, kad jie yra slaptieji, tikrieji mano gyvenimo draugai, tik protas atsisako tai suvokti.

Į „Kultūros barus“ užeinu kaip į muziejų. Kartą per metus. Gal net kartą per dešimt metų, – vis rečiau ir rečiau. Pamatau ten senus gerus liūdnus veidus, prisimename praeitį. O buvo laikai. Kultūra kadaise buvo jėga! Ne kiekvienas sugebėdavo mėnesių mėnesiais spekuliuoti visokiomis moderniausiomis temomis, tam reikėdavo tiesiog beprotiškos išminties ir asiliškos ištvermės. Parašydavau ką nors į barus ir neatsistebėdavau savo gebėjimais. Po kiek laiko dar pažiūrėdavau, norėdamas pasidžiaugti nuveiktais darbai – ogi nieko rimto neparašęs. Bet vis dėlto išspausdinta, štai koks nuostabus dalykas. O kai po kiek laiko dar pasižiūrėdavau, užsinorėdavau, kad gerieji žmonės visai pamirštų, jog ką nors ten esu rašęs. Ir apsimesdavau, kad vaikštau į tuos namus šiaip sau, iš dyko buvimo. Kai atrodai dykaduonis, gerai pritampi prie bet kurių kultūrinės spaudos namų.

Dabar šių namų žmonės suvokė, kad laiko ir pasaulio madų mes čia būdami vis tiek nepralenksim. Todėl nuolankiai išmoko akademišką stilių, susitaikė su visomis įmanomomis reikšmėmis bei vertybėmis (viskas galima!), kažkur paslėpė žmogiškus veidus. Riteriškos dvasios išliko tik tų namų prižiūrėtojas, tikras kultūros herojus. Ant tokių žmonių ir laikosi kultūros pasaulis su visais jo parazitais, tręšiančiais žodžio dirvą. Kultūrinis darbas kultūros baruose labai sunkus ir nykus, niekam nematomas, kartais atrodo, kad visai nereikalingas. Tiesiog viskas patyliukais daroma, kol nebelieka jėgų ir galvoje ima kirbėti įkyrus klausimas: o kam visa tai? Šventvagiška mintis! Iš tiesų taip negatyviai niekada negalvoju. Žinau tik viena: darbas žmogų puošia. Kiti dar sako: atima sveikatą ir įduoda kuprą, – bet tai netiesa. Neturiu jokios kupros ir sveikata bent kol kas nesiskundžiu. Kažkada mane buvo užvaldęs žinių godulys – puoliau godžiai rinkti visus barų numerius – tiek daug akademinės ezoterinės universalios reikšmės – tik svoris nemažas. Ir tekstai sustingę kaip lava, o mintys slidžios bei standžios kaip vidutinio amžiaus moterų korsetai. Kartą palytėjęs, prisiminsi visam gyvenimui. Tokie ir tokios ten ir vaikšto.

Ką daryti, kai namuose prisikaupia tiek daug slidžios, standžios ir sunkios lektūros, kad jau pro ją nebegali nei praeiti, nei apsisukti? Kai jau visa tai nebetelpa nei lentynose, nei ant lovos, nei po lova? Verkdamas nešiojau tuos išminties pundelius ir patyliukais kaišiojau juos visur – pas pažįstamus, skaityklose – stengdamasis išlikti nepastebėtas. Kartais tokios geradarystės žmones erzina.

Yra dar tokia literatūros namų egzotika – „Naujoji Romuva“. Joje gyvena šventenybių sergėtojai. Romuviečiai buriasi visokiose palėpėse, kitiems nematomuose užkaboriuose. Jų egzistencija man primena senus, apleistus aspirantų bendrabučius. Ten, laiko prieblandose, tūno keistuoliai – pusiau šventieji, pusiau kaukai, – kažkas tokio tarp Mažvydo knygelės (kuri gyvena pati savaime ir dar moko visus kitus, vis brukasi pas profaniškąjį skaitytoją) ir Krėvės kerėtojų, kurie, regis, gyvi dausų regėjimu. Gyventojai čia neagresyvūs, neturi aštrių dantų kaip anie, tie iš aukščiau minėtų namų. Plonais straubliukais siurbia gyvybinę substanciją iš bibliotekų lentynų dulkių ir dar nežinia iš ko, – jie viskuo maitinasi, viską suvartoja. Užbėgu į jų palėpę nusistebėti dvasios ištvermingumu ir keistuolių entuziazmu. Jų darbai turi kažkokio tauraus nekaltumo ir vaikiško tikėjimo šventomis kultūros vertybėmis. Jiems viskas patinka, ir jiems kultūra yra ne proto jėga, ne intelektualinė agresija – kaip tiems mokslingiems barų senbuviams, o kažkoks nenusakomas būties švelnumas, beveik amžinybės dvelksmas. Tai – pats tikriausias dvasios draustinis, verkti norisi ateinant ir išeinant...

Tuose namuose – net keista – išauga sodrūs dekoratyvūs augalai. Kaip Aido Marčėno eilėraštyje:

ir augalas kaip angelo šešėlis
keistai nušvinta vidury nakties
ir sužydruoja neregėtos gėlės
aš čia esu o tu tik vaidenies

Apskritai romuviečiai yra mistinė kategorija, kultūros vaiduokliai – plika akim jie nematomi. Esu matęs tik vieną tikrą romuvietį – kaip iš romantikų pasakų atplaukusį.

Žinau, pažįstu seną trobelę, prie jos slenksčio piktžolės želia... Tos Jurgio Baltrušaičio eilutės man primena dar vienus spaudos namus, tautinę bakūžėlę – „Liaudies kultūra“. Labai apgaulingi namai. Stipriai užsimaskavę. Iš išorės jie tikrai atrodo kaip bakūžė samanota, kaip tautinis Rumšiškių kapinynas, bet tai tik iš išorės. Užeik ten, nulenkęs galvą, pasižiūrėk, pasidairyk – ir pamatysi tokius kultūros horizontus, kad net aiktelėsi. Nuo Telšių bobutės pasakojimų apie visokius tautinius kaukus (net Mažvydas čia būtų bejėgis) iki senosios Indijos būties bei meno teorijų. Šitie išoriškai vargani nameliai – po kurių stogu pilkasermėgis Krizas kaip lakštingala čiulba – man yra brangūs ir mieli. Kažkokiu slėpiningu būdu toje bakūžėje apsireiškia tai mūsų tautos išminčiai, kurie gyvena tarp mūsų, tai trys karaliai su savo egzotiškomis dovanomis, ir tada viskas ten taip nušvinta, viskas taip ima žibėti. Tik, kaip sakiau, kelią į tuos namus sunku rasti, – jį kaip paparčio žiedą atranda tik kuklieji ir tikrieji žodžio mylėtojai bei paslėptų tautos turtų sergėtojai, tautos žodžio dainiai bei Razauskai (viename arba keliuose asmenyse).

Yra dar labai archaiški visokie naujieji senieji židiniai, lyg ten, kur jaučiamas seno gyvenimo kvapas, nemėgstu vaikščioti. Tai kaip bažnyčių išlaikomos dorovingų senelių jaunuolių veidais prieglaudos. Kažkada ir aš ten norėjau pasišildyti, kai dar buvau paskutinis elgeta, kai ten globotinius už jų ištikimybę remdavo doleriais, bet neįtikau, buvau nepakankamai pasišventęs, nenuoširdus, nepraktikuojantis. Tiesiog šiaip elgeta. Mėginau jiems kažką parašyti, bet neįtikau ir išmaldos negavau. Židiniai man taip ir liko šalti, ir nieko mano ten nėra. Jaučiu, kad dabar mąstau neteisingai, neįvertinu visų bažnyčios prieangio turtų, bet kad ir nepretenduoju būti teisingu. Man patinka įsijausti ir apie viską kalbėti subjektyviai, viską iškraipyti. Tai man teikia nekaltumo ar nepakaltinamumo prielaidų. Rašau tik taip, kaip jaučiu, mėginu iškloti savo sentimentus, susijusius su prisijunkymu prie visokių spaudos namų. Nieko neteisiu, nenuteisinu, gal ir manęs neteis ir neteisins. Be to, nėra ir už ką, nesu toks reikšmingas.