1. Žodžių vartojimas: metų laikų žodžiai, reikšminiai žodžiai ir kita

Kas yra haiku? Ar tai trumpas eilėraštis, vaizduojantis gamtovaizdį ir daiktus tam tikru metų laiku, kuris dažnai klaidingai suprantamas ir pačioje Japonijoje, ir už jos ribų? Ar tai mistinė kalba, sukelianti satori (sąmonės nušvitimą, kaip teigia dzenbudizmas)? Bent jau šiuolaikiniai haiku nėra įsprausti į rėmus ir yra labai išplėtoti. Tiek išplėtoti, kiek nei Macuo Bašis (1644–1694), kuris gynė laisvos formos haiku XVII a. pabaigoje, nei Masaoka Šikis (1862–1902), kuris bandė modernizuoti haiku XIX a. pabaigoje, nė neįsivaizdavo.

Tačiau kodėl net XXI a. pradžioje naujai išplėtotuose haiku dažnai vartojami tam tikram metų laikui būdingi žodžiai? Šie žodžiai parodo metų laiką. Pavyzdžiui, „cuju“ (lietų sezonas) reiškia ilgą vasaros lietų sezoną, kai sirpsta slyvos. Skaitytojai jį sieja su didele drėgme ir nepatogumu pagrindinėje Japonijos saloje nuo birželio iki liepos. Vis dėlto šalyse, kuriose nebūna „cuju“, šis žodis nieko nereiškia. Be to, vietovėse, kuriose iškrinta mažai kritulių, pavyzdžiui, Hokaido saloje, Japonijoje, arba Europoje, „cuju“ yra vasarvidis, kai yra ilgos dienos, kai švenčiamos vasaros šventės.

Taigi tam tikram metų laikui būdingi žodžiai yra reikšminiai žodžiai, reiškiantys vietą, kadangi tam tikros vietovės (pavyzdžiui, Japonijos, JAV, Europos) klimato ypatybės negali būti bendros visam pasauliui. Paprasčiausiai tai tik vienas atskirų pasaulio kultūrų skirtumo aspektas.

Japonų polinkis į metų laikų žodžius, taip pat žodžius, reiškiančius mažus gyvūnus ir augalus, kilo iš animizmo: ne tik žmogiškų būtybių ir gyvūnų, bet ir kitų gamtos elementų (akmenų, vandens, ugnies, oro, saulės, mėnulio) garbinimo. Garbinimas ir branginimas visko, kas egzistuoja gamtoje, natūraliai išliko XXI a. japonų sąmonėje.

Žinoma, viskas, kas gyva, įskaitant gyvūnus, augalus ir kitus su gamta susijusius dalykus, nebūtinai siejama su kokiu nors metų laiku. Kai kurie poetai tokius reikšminius žodžius laiko tam tikru atžvilgiu vertingais ir universaliais. Todėl dar noriu pabrėžti, kad reikšminis žodis gali būti „kigo“ (žodis, susijęs su tam tikru metų laiku) ir „muki“ (žodis, reiškiantis bet ką, nesusietą su konkrečiu metų laiku).

Štai keletas nuostabių šiuolaikinių haiku su reikšminiais animistiniais žodžiais:

Vieną dieną
bevardis pavasario kalnas
ėmė šypsotis
(Nobuko Kacura, g. 1914)

Jaunam persikui
šviesmetis prasideda
laukimu
(Akira Macuzava, g. 1925)

Kai negaliu užmigti
skaičiuoju žiemos krioklius
savo galvoje
(Tohšis Akao, 1925–1981)

Vyšnių žiedų
raginimo ir varymo balsai
skrodžia vandenyną
(Tenko Kavasakis, g. 1927)

Smulkinami
balti porai
kaip šviesos spinduliai
(Momoko Kuroda, g. 1938)

Jaunas
pavasario paukštis nutaria
prisistatyti
(Nana Naruto, g. 1943)

Cinerarija saulutė – –
man belaukiant,
bemirksint
(Sajumis Kamakura, g. 1953)

Šių haiku reikšminiai žodžiai yra animistiniai: „bevardis kalnas“ pavasarį labiau pastebimas negu žmonės; „jaunas persikas“ parodo visų gyvų būtybių pradžią; „žiemos kriokliai“ nuramina kankinamus nemigos; „vyšnių žiedai“ reiškia mirusiuosius; „baltas poras“ mistiškai šviečia; „pavasario paukštis“ asocijuojasi su laukų ir kalnų dvasiomis; „cinerarija saulutė“ padrąsina laukiantįjį pasimatymo vietoje.

Tie reikšminiai žodžiai leidžia pajusti metų laiką, nors jie išreiškia labiau animizmą nei „kigo“, metų laiko aspektą.

Kita vertus, egzistuoja „muki“ haiku, su metų laiku nesusieti eilėraščiai. Tai nauja šiuolaikinių haiku raiškos forma. Išlaisvinti iš metų laiko rėmų, šiuolaikiniai „muki“ haiku yra praturtinti ir išplėsti reikšminių žodžių, kurie žymi gyvūnus, augalus ir gamtos reiškinius, pačias žmogiškas būtybes (kūną, žmonių santykius, šeimą) ir jų sukurtą kultūrą.

Per dvidešimt televizorių
prie starto linijos
tik juodi
(Tohta Kaneko, g. 1919)

Plaukiu
tamsoje
švariais akių obuoliais
(Murio Suzukis, 1919–2004)

Didžiulė žydrynė!
Ar tik ne jaučiai surijo
visus debesis?
(Mikihikas Itamis, g. 1920)

Geležį ryjanti
ferobakterija įsimetė
į geležį
(Tošio Micuhašis, 1920–2001)

Maskuojanti jūra
kažkas balintais kaulais
kyla
(Kineo Hajašida, 1924–1998)

Už nugaros ramuma
kaip iš popierinio miško išpjautas
mano atvaizdas
(Kanjičis Abė, g. 1928)

Nuo riedulio
besišypsančio dangui
prasideda žemynas
(Banja Nacuišis, g. 1955)

Apatinė mano kūno dalis
apsupta jūros žuvų – –
šeštadienis
(Takatošis Goto, g. 1968)

Šiuose haiku reikšminiai žodžiai „televizoriai“, „akių obuoliai“, „jaučiai“, „geležis“, „jūra“, „popierius“, „riedulys“ ir „šeštadienis“ peržengia metų laikų ribas. Pakeisdami su tam tikru metų laiku susijusius žodžius, šie reikšminiai žodžiai yra šiuolaikinių haiku pagrindas ir skatina įvairiapusį šiuolaikinių japonų domėjimąsi trumpu eilėraščiu, vadinamu haiku.

2. Haiku struktūra: „kire“ (pauzė) ir minties šuolis

Trumpame eilėraštyje, haiku, su tam tikru laiku susiję ir nesusiję reikšminiai žodžiai turi būti efektingai vartojami, kad sužadintų skaitytojų jausmus.

Be to, kad eilėraštis atrodytų ilgesnis, naudojama pagyvinimo technika „kire“ (pauzė).

Šiuolaikiniai haiku būna „teikei“ (griežtos formos) ir „džijuricu“ (laisvos formos). Štai vienas trumpiausių „džijuricu“ haiku:

Kosėju, net
vienas
(Hosajus Ozakis, 1885–1926)

Šis haiku sudarytas iš „Kosėju, net“ (šeši japonų kalbos skiemenys) ir „vienas“ (trys japonų kalbos skiemenys). Tarp dviejų frazių yra „kire“ – pasikeičia turinys ir ritmas. Tik devynių skiemenų haiku „kire“ yra raktas, atveriantis skaitytojo širdį.

„Kire“ naudojama haiku kaip pagyvinimo technika nuo Edo epochos. Taip pat ji meistriškai taikoma ir šiuolaikiniuose haiku. Štai keli pavyzdžiai (pasvirusio brūkšnio originale nėra, jis tik pažymi „kire“):

O gegute!/
kiek aš dar keliausiu
kol ką nors sutiksiu
(Aro Usuda, 1879–1951)

Išsiskyrimas po išsiskyrimo/
žalios žolės
žali kalnai
(Santoka Taneda, 1882–1940)

Adau savo tabi*/
aš ne Nora
o mokytojo žmona
(Hisajo Sugita, 1890–1946)

Žydi persikai/
plaukia debesys
Kacušikos lygumoje
(Šuošis Mizuhara, 1892–1981)

Dažname šiuolaikiniame haiku „kire“ įgalina išreikšti poeto minties šuolį ir poetinės formos pasikeitimą.

Šiuose šiuolaikiniuose haiku, turinčiuose „kire“, atsiskleidžia unikalus poeto minties šuolis:

Karas baigėsi/
koridoriaus gale
(Hakusenas Vatanabė, 1913–1969)

Beribis nakties dangus/
žvaigždės, rožės, draugai
laukia rytojaus
(Taiho Furusava, 1913–2000)

Štai kelmas/
be to jautis
tikrai sąžiningas
(Onifusa Sato, 1919–2002)

Jaunuoliui patinka elnias/
nuokalnėje per audrą
(Tohta Kaneko, g. 1919)

Prie medžio
pilkas pasaulis/
gervės krūtinė kilnojas
(Haruko Jidžima, 1921–2000)

Gimimo verksmas tarp mano šlaunų/
nutįsta pumpuruojančio medžio link
(Mikajo Jagi, g. 1924)

Be meilės/
plaukiu tolyn
į atvirą jūrą
(Šoši Fudžita, 1926–2005)

Gili tamsa
manyje – –/
gaudau žiogus
(Bivao Kavahara, g. 1930)

Krinta vyšnių žiedai – –/
turėtum pavirsti
begemotu
(Tošinoris Cubučis, g. 1944)

Laužiu geltoną kreidą/
kad nupieščiau
javapjūtę
(Kei Hajašis, g. 1953)

Visus Furusavos, Sato ir Cubučio haiku sudaro du trumpi sakiniai. Jidžima vartoja aštrų žodį „ja“, žymintį „kire“. Taigi „kire“ šiuose haiku atpažįstami gramatiškai. Bet ir kitus haiku skaitytojai stengiasi skaityti pamažu ir itin atidžiai, kad surastų „kire“. Nes „kire“, padalinantis haiku, reikalauja didelio intelekto. Kitaip tariant, puikus poetas yra tas, kuris sugeba įdėti „kire“ į haiku.

Taigi paaiškinau du pagrindinius šiuolaikinių japonų haiku poetinius principus.

Tikiuosi, daugelis Lietuvos poetų savo kalba parašys nuostabių haiku, nustebindami japonus, kurie turi gausų ir gyvą palikimą, vadinamą haiku.

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

__________________
* Tabi – japonų klasikinės kojinės.

Banja Nacuišis

„Literatūra ir Menas“