Šalis, kurioje būna pavasaris

Siūlau jums Klauso Berthelio ir mano knygos "Atspindžiai", kurią tikrai netrukus numato išleisti "Vagos" leidykla, ištrauką. Tai Klauso projektas, jis sugalvojo, kad reikėtų parašyti apie tai, ko neseniai būta, esama ir tikimasi ateityje ir ką apie tai mano jis ir Jurgis Kunčinas... Taip, taip, Jurgis, bet jis netikėtai, o gal ir ne visai, pasakė mums "sudie", ir tada į šį traukinį stryktelėjau aš, buvau į jį Klauso pakviestas, – gal kad mudu su Jurgiu buvome kurso draugai, gal todėl, kad jis, Klausas, savanoris imigrantas iš Vokietijos ir mūsų kultūros draugas, mane paprasčiausiai čia geriausiai pažįsta, ką gali žinot? Po G. Grasso knygos "Krabo žingsniu" aš vengiu sakyti, ką kitas galvoja, mat metras mano, jog tai tiesiog nusikalstama, nes niekad negali žinoti, kas dedasi anapus kito asmens kaktikaulio. Beje, tai jau trečias atvejis, kai pavaduoju J. K., paprašytas jo leidėjų, todėl nesijaučiu darąs ką nors netinkama, be to, šioje knygoje nesyk jį miniu, tuo galbūt prisidėdamas prie jo pomirtinio gyvenimo šiapus, nes, pasak W. Schnurrės, kol žmogų mini... Bet užteks citatų, einam prie to, kas parašyta.


Kaip versti iš svetimų kalbų?
Verčiant iš svetimų kalbų, patartina visąlaik turėti po ranka originalą. Mat jeigu jūs versite be originalo, tai galimi įvairūs nukrypimai – ypač ne visai tikslūs vardų, vietovių ir datomis apibrėžtų faktų perteikimai. Verčiamam kūriniui nuo to, žinoma, nei blogiau, nei geriau, juk jam tie dalykai nėra svarbiausi, jie tiktai fonas, serviruotė, taip sakant, tačiau per tai jūs galite turėti didelių nemalonumų. Būtinai atsiras koks nors įkyrus rašeiva, blusinėtojas, kuris nusiųs į atitinkamą vietą laiškelį su jums nemaloniais, tulžinga ironija persunktais žodžiais, girdi: "Man buvo naujiena, kad vardas "Ficdžeraldas" lietuvių kalba transliteruojamas kaip "Antonijas" (nors Antonijas iš tikrųjų galbūt ir gražiau, galbūt net pats autorius su tuo sutiktų), arba: "...vertėjas kažkodėl perkelia veiksmą į Europą, į Rūdinius kalnus, nors originale Ficdžeraldas (pasak vertėjo, "Antonijas") medžioja in the Rockies, t. y. Uoliniuose kalnuose" (lyg ne svarbiau būtų pati medžioklė, jos meistriškai perteikta įtampa), ir pagaliau: "Kam tos autoriaus datos, jeigu vertėjas jų visai nepaiso?" Ir šitoks štai laiškas, nors jūs ir būsite padaręs viską, kas daro knygą knyga, jus apjuodins, pavers visišku mulkiu, nors kas yra tikrasis mulkis, ir taip aišku. Tad viena iš meninių vertimo sąlygų yra turėti po ranka originalą ir retkarčiais į jį žvilgčioti. (Autorius, be abejo, nėra toks fanatikas, kad reikalautų turėti originalą verčiant gamtoje, kelionėje ar sirguliuojant. Be originalo tenka apsieiti ir tada, kai jo neįmanoma gauti arba kai nemoki kalbos, kuria jis parašytas. Šiais atvejais taip pat turi rizikuoti ir pasikliauti pačiu savimi.)

Atskiro patarimo reikalinga vadinamoji klasika, tai yra ta literatūra, kuri įeina į įvairių mokymo įstaigų programą. Versti klasiką keblu todėl, kad daug kas ją yra skaitęs originalo kalba ir tarp jų tikrai atsiras tokių neturinčių ką veikti išminčių, kurie perskaitys ir jūsų vertimą. Ir kiekvienas toks būtinai turės savo nuomonę: aš, girdi, būčiau daręs taip, aš tai įsivaizduoju kitaip, reikia gerbti autorių (oi oi, lyg tas autorius jam būtų dėdė ar pusbrolis). Visi šie dalykai jus varžys, stabdys, jūs liksite be polėkio ir galų gale patirsite fiasko. Lygiai tas pats pasakytina ir apie modernių autorių vertimą. Jų kūriniai yra vadinamųjų snobų duona, o snobai – tai dar baisiau už ką tik minėtus išminčius, tie žmonės tiesiog nežino, kas yra pasigailėjimas. Jūs galite kaip Orfėjas padainuoti savo kalba kokį nors jų stabo šedevrą, bet vis tiek tai bus "blyškus mėnulio atspindys vandenyje", "bejėgiškas kapanojimasis", "nieko panašaus", "chaltūra" ir t. t. Todėl blaivaus proto žmogus, jeigu jam brangi sveikata ir nervai, nuo klasikų ir modernių autorių turi laikytis atstu. Blaivaus proto žmogus susiras sau tokių smagių knygeliukių, kurias patogu įsidėti į kišenę, kurių autoriai vartoja ne daugiau kaip du šimtus žodžių, o jų turinį visai atspindi tokie posakiai: "raumenų kalnas", "koltas", "milijonas", "mersedesas", "mis Filipinai", "vila su baseinu". Skaitydami tokias knygas prieš miegą žmonės jus girs ir dar prašys, buhalterijos pervedinės jūsų sąskaiton solidžius honorarus (tiražas! – kur iki jo klasikams ir moderniems autoriams), o jūs ramiai ir sočiai gyvensite (žiguliai, sodas, Palanga, galbūt moterys).

Sėkmės kūryboje.


Šią "instrukciją" parašiau dirbdamas "Vagoje", kelerius metus pabuvęs joje, apsitrynęs svarbiausios, ne, vienintelės tuo metu Lietuvoje grožinės literatūros leidyklos vertimų virtuvėje. Aš ją labai sėkmingai skaičiau ir, manau, dar skaitysiu Vokietijoje per savo "lėzungus", nes jau po pirmo sakinio ("Verčiant iš svetimų kalbų, patartina visąlaik turėti po ranka originalą") iškart susilaukiu tokios reakcijos, kokios tikiuosi. Vokietijoje žmonės iškart reaguoja į humorą, o pas mus iš pradžių prityla ir tarsi nustėrsta žiūrėdami, kaip reaguos kiti, bet paskui viskas vyksta pagal būdingą visiems scenarijų, svarbu, kad humoras iš tiesų būtų humoras, o ne tik vardas.

Tą humoreską man padiktavo redaktoriaus darbo praktika, kai reikėdavo tvarkyti kalbų nemokančių ir į originalą nelabai žiūrinčių "vertėjų" pateiktus tekstus, išverstus taip, kaip aš aprašiau savo humoreskoje. Vertimas tada buvo gan pelningas darbas, o kelių tūkstančių rublių honoraras už knygą – nemažas pinigas ir į jį daug kas pretendavo, pristatydami tokius draikalus, kuriuos mums paskui reikėdavo iš naujo perrašinėti.

Dabar tu paklausi, kaip tokie "specai" prie vertimų prieidavo? Na, jie užimdavo atitinkamas vietas ir paskambindavo direktoriui, kad jiems ar jų proteguojamiems asmenims ką nors paskirtų iš būsimo plano, tas perduodavo jų pageidavimą redakcijų vedėjams, o šie paskui padėdavo "vertimus" ant redaktorių stalo ir liepdavo sutvarkyti, padaryti tinkamus leisti. Tam mes turėdavome pakankamai laiko, nes apie pusantro šimto darbuotojų turinti leidykla leisdavo tiktai apie 300–350 knygų, o leidyklų normos buvo nustatytos Maskvoje turbūt dar porevoliuciniais laikais, kai reikėdavo ištisai perrašinėti proletarinių rašytojų produkciją. Bet vis tiek būdavo pikta, kad reikia beveik ištisai perrašyti ir pateikti publikai tai, ką pasirašo ir atsiima už tai maždaug dešimtsyk tiek kitas, kuris į tavo taisymus net nepasižiūri ir kaskart neša vis tokį patį arba net prastesnį jovalą. Todėl savijauta būdavo kaip baudžiauninko ir labiausiai dėl to niršdavau ant iešmininko, savo redakcijos vedėjo, kuris, tiesą sakant, taip pat buvo nešventas.

– Kas buvo tie aukštieji vertėjai ir kodėl tu tokią vergovę kentei?

Pats aukščiausias verčiantis asmuo, su kuriuo man teko susidurti, buvo pats A. Sniečkaus įpėdinis, ilgą laiką pirmas LTSR asmuo, LKP vadas P. Griškevičius, kaip ir jo pirmtakas savo poste išbuvęs iki pat mirties. Pirmojo sekretoriaus postas tada buvo lyg ir iki gyvos galvos, kaip popiežiaus.

Petras Griškevičius, kai aš su juo neakivaizdžiai bendravau per Julijano Semionovo garsiąją knygą "Septyniolika balandžio akimirkų", jo išverstą į lietuvių kalbą, tada dar neskirstė kailinių ir nepriiminėjo į jį pasižiūrėti geidžiančių užsienio delegacijų.

Versdamas knygas jis buvo tiktai pirmasis Vilniaus miesto partijos sekretorius, o LKP ir mus dar valdė jau minėtas A. Sniečkus, pasiekęs visos Tarybų Sąjungos buvimo pirmuoju respublikos sekretoriumi rekordą, kuris, kiek žinau, nebuvo viršytas. Legenda byloja, kad jis buvo pataręs kolūkiečiams kukurūzus ir koksagyzą kvadratiniu lizdiniu būdu sodinti tiktai pakelėse, t. y. matomose vietose, nors N. Chruščiovas, visos TSRS KP pirmasis sekretorius, pageidavo, kad tai būtų daroma ištisai, visoje Tarybų Sąjungos teritorijoje, nuo Klaipėdos iki Vladivostoko ir nuo Murmansko iki derlingosios subtropinės Kolchidės, mat įsivaizdavo, kad tada kaipmat pasivysime ir pralenksime Ameriką. O Sniečkus abejojo, ar tokiu būdu tai bus padaryta greičiausiai, ir, galimas daiktas, savo patarimu viską gadino, tačiau tai jau spėlionių sritis. Mane stebina tai, kaip jo niekas dėl to nepaskundė ir kaip jam, tokiam revizionistui, pavyko pasiekti savo rekordą ir išsaugoti legendinius ūsus, kurių vieno neteko tiktai numiręs ir buvo palaidotas su dirbtiniu, prilipdytu teatro grimuotojų, jeigu man nemelavo tas skulptorius, su kuriuo susipažinau "Rūtoje" gan keistomis aplinkybėmis, padėdamas įsipilti į burną pirmą taurelę, nes pats negalėjo. Mat skulptorius mokėjo daryti pomirtines kaukes. Ir A. Sniečkui numirus giminės ar Partija norėjo turėti paskutinį jo atvaizdą. Ir tada buvęs pakviestas mano pažįstamas skulptorius, kaip vienintelis žinomas tos srities specialistas, ir jis viską padaręs kaip reikia, ištepęs velionio veidą vazelinu, uždėjęs ant jo marlę, užkrėtęs ant jos gipso, o paskui, praėjus tam tikram laikui, viską nuėmęs. Tačiau padaryti pomirtinę kaukę asmeniui su ūsais, vešliais antakiais ar, tarkime, barzda yra kas kita negu vaikščiojusiam po šią ašarų pakalnę plynu veidu. Kadangi plaukai, ypač dygių ūsų ar barzdos, jeigu nepakankamai sutepi vazelinu, sulenda per marlę į gipsą ir jam sustingus dažnai nuplėšiami su kauke. Tokia lemtis tada ištiko vieną kažkurį sekretoriaus ūsą, ir kilo skandalas, nes atsisveikinti su velioniu norėjo minių minios ir jo buvo nevalia tokio rodyti. Todėl buvo kreiptasi į teatro specialistus, ir šie padarė savo. O į skulptorių pažiūrėta kreivai, pirma, kad jis tokiu svarbiu atveju taupė vazeliną, o antra, kad buvo visiškai girtas. Betgi jis pats prisipažino užsakovams, kad bijo numirėlių ir gali prie jų prisiartinti tiktai suvartojęs ne mažiau kaip 800 gramų ko nors stipraus. Todėl galų gale nieko nepadarė, tiktai išspyrė iš Sporto rūmų ir liepė daugiau nesirodyti akyse. Mat ir patys buvo kalti, kam tokį be filmo žmogų prileido prie istorinio velionio.

Tiktai tada P. G. tapo pirmuoju sekretoriumi, tai atitiko maždaug paties Viešpaties statusą, nes pirmųjų sprendimams niekas niekad neprieštaraudavo ir besąlygiškai juos vykdydavo, o kad spauda ką nors apie juos rašinėtų, pavyzdžiui, ar turi kokių panų, kiek "pakelia" išgerti, kokių moka kalbų, tai to niekam nė į galvą neateidavo. Visa spauda tada buvo rimta ir rašė tiktai rimtus dalykus, daugiausia apie tai, kaip vykdomas komunizmo statybos planas, ir apie dėl to įsiplieskusias lenktynes. Reikia pasakyti, kad šias aukštas pareigas P. G. gavo netikėtai. Visi manė, kad jos po Sniečkaus mirties teks tokiam Algirdui Ferencui, žvitriam partiečiui, jau sėdėjusiam CK, tuo tarpu P. G. buvo tiktai Vilniaus miesto partiečių ganytojas. Bet A. F. buvo antrąsyk vedęs, ergo, impulsyvus žmogus, o jo naujoji pati – nelabai valdanti liežuvį dama, galinti ką nors leptelėti partijos ar sąjungos adresu. Todėl buvo pasirinktas ramesnio būdo P. G., turėjęs ir gan prognozuojamą šeimą. O A. F. buvo atiduotos profsąjungos. Ir jis tame poste paskui fantastiškai išplėtojo Lietuvos ir VDR partnerystės ryšius, kurie galop sudarė 80 ar 90 procentų visų Tarybų Sąjungos ir VDR draugysčių. Bet kuris save gerbiantis Lietuvos miestas, fabrikas ar kolūkis turėjo VDR partnerį ir keitėsi delegacijomis, kurių tikslas buvo semtis patirties. Iš tiesų mūsiškiai tenai važiuodavo pirkti batų, o dėdėerleriai pas mus gerai pagerti ir apsirūpinti grąžtais. Man patiko VDR alaus, dešrelių ir bandelių pramonė, ir aš svajojau, kad ji būtų perimta pas mus, tačiau, kiek žinau, buvo perimtos tik bandelės "trys kapeikos", kurios ir dabar tebekepamos, o Erfurtas baudėsi kepti juodą duoną, tik nežinau, ar tai virto kūnu.

Aš tuos dalykus gan neblogai žinau, nes vienas mano klasės draugas buvo nežinia kokiais būdais iškilęs į profsąjungos valdžią ir A. F. kontoroje užėmė trečio sekretoriaus, atsakingo už ryšius ir politiką, postą. Jis mane vis kviesdavo vertėjauti, kai kas nors atvažiuodavo iš Erfurto. O kartą kaip viso Draugystės traukinio vertėjas buvau nuvažiavęs tenai ir priešais "Centrum" parduotuvę verčiau abiejų pusių veikėjų kalbas apie ewig und unverbrüchlich ir nie wieder. Jų leksika buvo nesunki, bet kinkos, prisipažinsiu, virpėjo, nes dar niekad nebuvau vertęs tokiai masei žmonių. Tos kelionės metu daugybę mūsiškių apmokiau tokių frazių kaip: "Meine Schuhnummer ist 41!" "Zeigen sie mir, bitte, das!" "Die Größe des Büstenhalters meiner Frau ist 3c!" Mat negalėjau su kiekvienu nueiti į parduotuvę ir padėti nusipirkti batus ar liemenėlę žmonai. Tiems, kurie mokykloje buvo mokęsi kitų kalbų ir manė neištarsią taisyklingai, pageidaujamas frazes užrašydavau lapelyje ir jiems tereikėdavo jį parodyti. Kai kurie sakėsi netikėtai ėmę patys gan laisvai komunikuoti, mat prisiminę tai, ko buvo mokęsi. Rusiškai Erfurte niekas nemokėjo, o mūsiškiai nenorėjo kalbėti, nors ir buvo išvažiuodami gavę charakteristikas su žodžiais "politiškai patikimas".

Ir kad nepamirščiau. Atsisveikinimo baliuje, kurį Erfurto profsąjungų vadas G. Nennstielis surengė Draugystės traukinio direkcijai, ragavau kepto elnio, kurį virėjai tamsoje įvežė ant ratelių apipiltą degančiu spiritu. Buvo ir įspūdinga, ir skanu. Ypač su alumi ar degtine "Nordhausener Doppelkorn". Paskui pastebėjau, kad mūsų vadai ėmė kažko raukytis. Matyt, suprato, kad Nennstielis juos apšovė lygiu. Mat patys namie taip pat keldavo prašmatnias puotas ir sakydavo, kad jie geriau vaišina negu vokiečiai. Tačiau tas degantis elnias akivaizdžiai buvo kita klasė. Ir tada traukinio vadas man pasakė:

– Paklausk jų, kur padėjo mūsų degtinę ir skilandį.

Mat šių legendinių mūsų produktų buvo atvežęs dovanų ir dabar, sakė, norįs ko nors doro užkąsti ir išgerti.

Aš, prisimenu, kažkaip sugebėjau subtiliai perduoti Nennstielio štabui, kad mūsiškis vadas nori pamatyti ant stalo savo dovanas. Ir jos paskui, po elegantiško deserto ir kavos su konjaku, atsirado – šilta degtinė ir ranka stambiai pjaustytas skilandis. Visi vėl valgė, gėrė, gyrė ir sakė ewig und unverbrüchlich, nes dėl tokių smulkmenų nevertėjo pyktis.

A. F. profsąjungos buvo geros tuo, kad per jas buvo galima rengti ekskursijas, kur nors važiuoti kaip Lėjaus KdF laikais. Tas mano profsąjungų bosas moksladraugis sakė, kad kiekvienas darbo kolektyvas gali ne atostogų sąskaita per metus kur nors pigiai nuvažiuoti. Ir aš, pasidaręs "Vagos" poilsio organizatoriumi, vis surengdavau kokią kelionę, pavyzdžiui, savaitei už 27 rublius į Samarkandą. Vėliau įsidrąsinęs paklausiau, ar negalima keliauti dažniau, pavyzdžiui, du ar tris kartus per metus. Ir mano draugas atsakė, kad galima, nes ne visi darbo kolektyvai tuo pasinaudoja, o pinigai numatomi visiems ir neišnaudoti nueina į bendrą katilą. Tada mes ėmėme važiuoti į keliones po kelis kartus. Sykį, prisimenu, grįžome nuo Baikalo ir iš Maskvos skridome su Amerikos lietuvių grupe. Ir jie mūsų, pailsusių nuo vaišių pabaikalės restoranuose, paklausė, iš kur skrendame.

– Iš Sibiro, – atsakė kažkas.

– Iš Sibiro, – pakartojo viena dama ir linguodama galva ryškia suvalkietiška tarme išgiedojo: – Lietuviai vis dar grįžta iš Sibiro!

Matyt, įsivaizdavo, kad mes ką tik paleisti iš tremties.

Paskui, kai atsiskyrėme nuo Sąjungos, A. F. niekur nepritapo, matyt, nebuvo gabus kūliavirsčiams, o jo valdiniai gan mikliai ką nors susiprivatizavo ir dabar tyliai džiaugiasi Nepriklausomybe ir permainomis. A. F., iš pradžių dar bandžiusiam kažką keistai rašinėti į laikraščius, galų gale teko tiktai naktinio sargo postas, ir per vienas budynes jis pasidarė jame hemingvėjišką galą. Jo žmona ir dabar tebepardavinėja Didžiosios pradžioje suvenyrus, ir daug kas specialiai eina pasižiūrėti. Dabar jai to, sako, lyg ir nereikėtų, nes amerikonų ambasada brangiai nupirko namą, kuriame jei gyveno kaimynystėje su Songaila, priešpaskutiniu LKP pirmuoju sekretoriumi, kuris, pasak A.F. žmonos, iš pradžių, po Atsiskyrimo, buvo lyg ir kvanktelėjęs, nes vis vaikščiojo į rūsį krautis lagaminų, tarsi būtų ruošęsis kur nors važiuoti. Beje, A.F. žmona buvo vertėja, ir vertė iš rusų kalbos humorą ir po šiai dienai yra mūsų Rašytojų sąjungos narė.

O P. G., kai netikėtai buvo paskirtas Pirmuoju, tos garbės atsisakė. Tarė "užteks, daugiau nebesiūlykite", nes jo laukė kiti uždaviniai. Kaip vertėjas jis mane nustebino tuo, kad nežinojo tokios kiekvienam komunistui neapykantą turėjusios kelti sąvokos kaip "arijas" ir užsispyręs tuos pernelyg apie save gerai maniusius tipus vadino "airiais". Sekretorius taip pat atkakliai kartojo rusiškas konstrukcijas, nedrįsdamas nuo jų nutolti nė per jotą. Tarsi J. Semionovas būtų V. I. Leninas, kurio raštai, net susirašinėjimas su motina, saugantis galimų nukrypimų buvo verčiami pažodiškai. Dar stebino tai, kad jis nelabai išmanė, kaip veikai ginklai, kai tuo tarpu enciklopedija rašė, jog karo metais Sekretoriaus būta žvitraus partizano. "Septyniolikos balandžio akimirkų" rankraščio, jį suredagavęs, aš neatidaviau į archyvą, parsinešiau namo ir kartais vis kam nors parodydavau. Aš jį turėjau gan ilgai, bet kartą neberadau, mat pas mane, kai uždarydavo "Literatų svetainę", daug kas užeidavo, ir kažkam to įdomaus dokumento, matyt, prireikė, gal kaip suvenyro, o gal buvo pasiųstas, kad sunaikintų kaip kompramatą. P. G., kaip vertėją, galima vadinti romiu, nes jis, priešingai kitiems, kartais aršiai gynusiems net savo klaidas, su viskuo sutikdavo, tiksliau, net nežiūrėdavo, kaip ir ką pataisydavai. Ir kai kas sakė, kad versdavo ne jis, o jo tarnaitė arba vaikai. Tačiau tai netiesa, nes paskui susipažinau su jo žentu, su kuriuo mes žaidėme krepšinį, ir jis pasakė, kad vertimas buvęs nuoširdus uošvio hobis. Su juo pačiu susidūriau vėliau, kai jau seniai buvo Pirmasis, ir pas mus atvažiavę dėdėerleriai laikė garbės reikalu jį pamatyti. Mano aukštasis profsąjungų veikėjas klasiokas kartą paprašė pavertėjauti kažkokiai jų grupei, ir aš tą mane bauginusį, kad galbūt neužteks kompetencijos, o vėliau savo paprastumu nustebinusį susitikimą aprašiau kūrinėlyje "Ar būna pas jus pavasaris", kurį mes čia sutarę pateikti ir kuris yra beveik pažodžiui nurašytas nuo natūros. Pirmąjį vadinu "atsakingu draugu", kad neužkliūčiau cenzūrai.


Ar būna pas jus pavasaris?
Apie atsakingų draugų laikus dabar mada kalbėti tik blogai, tačiau objektyvumas reikalauja pripažinti ir gerąsias jų puses, pavyzdžiui, kaip idealios komiškų sižetų tiekyklos. Bėda tik ta, kad juos tada užrašęs, visiškai neturėdavai kur kišti, kaip tas garsus poetas savo eilių.

Atsakingas draugas kuruoja savo sritį. Jis duoda nurodymus žemiau stovintiems atsakingiems draugams, kurie jam raportuoja (telefonu, raštu arba žodžiu) apie vykdymą. Žemiau stovintys atsakingi draugai parinkti gerai. Jie puikiai vykdo užduotis ir nuolatos jas viršija. Todėl atsakingas draugas laiko reikalinga perduoti savo patyrimą atvykstantiems į svečius draugiškų šalių atstovams. Su nedraugiškų šalių atstovais atsakingas draugas susitikti nemėgsta, nes jų santvarka neteisinga ir perduodamas jiems patyrimą ją, ko gero, sustiprintų, o tai nepageidautina taktiniais sumetimais. Be to, svečiai iš nedraugiškų šalių daug klausinėja, o prie to atsakingas draugas nėra pripratęs ir, atvirai sakant, tas jį vargina. Todėl jis mieliau susitinka su draugiškų šalių žmonėmis ir priima juos labai maloniai. Pirmiausia jis jiems viską atvirai pasakoja.

– Pas mus, – sako, pavyzdžiui, jis, – dabar pavasaris, ir žemdirbiai užsiėmę sėja. Po to jie pasėtas kultūras augina, o atėjus rudeniui nuims derlių ir atiduos valstybei, kad darbo žmonės turėtų ko valgyti. Mūsų žemdirbiai yra sąmoningi ir nuolatos viršija užduotis, todėl darbo žmonių gyvenimas vis gerėja. Mūsų gamybininkai taip pat sąmoningi, taip pat viršija užduotis, ir todėl mes tiek daug pasiekiame. Štai kur mūsų laimėjimų paslaptis. Nuo draugų mes nieko neslepiame, nes kuo stipresni bus jie, tuo geriau bus visiems ir nugalės draugystė. O dabar, mieli svečiai, papasakokite kaip sekasi jums, ar būna pas jus pavasaris, ar sėja žemdirbiai, ar sąmoningi jūsų gamybininkai ir ar jūsų liaudies gerovė nuolatos gerėja? Papasakokite, draugai, papasakokite, man viskas labai įdomu.

Svečiai iš draugiškos šalies atsako, kad pavasaris pas juos taip pat būna ir tada žemdirbiai taip pat sėja. Paskui pas juos būna vasara ir ruduo, kai žemdirbiai nuima derlių ir atiduoda valstybei. Be to, pas juos būna žiema, ir tada žemdirbiai truputį kvepteli.

– Žiema, – įsiterpia atsakingas draugas, – pas mus taip pat būna, tik aš užmiršau paminėti. Žiemą mūsų žemdirbiai irgi kvepteli, o jų vaikai mėtosi sniegais.

Po to jis išgirsta apie nepaprastą draugiškos šalies gamybininkų sąmoningumą ir nuolatos kylančią darbo žmonių gerovę.

– Tai mane džiugina, – atsako atsakingas draugas, – o dabar aš turiu atsiprašyti, nes laukia pietūs, susitikimas buvo labai naudingas. Perduokite gerų dienų mano pažįstamiems jūsų šalies atsakingiems draugams ir visai liaudžiai. Iki pasimatymo, draugai!

Atsisveikindami svečiai iš draugiškos šalies sako, kad susitikimas jiems buvo dar labiau naudingas ir padarė didelį įspūdį ir kad gerų dienų jie būtinai perduos. Išeidami jie palieka atsakingam draugui suvenyrą, su kuriuo jis paskui žaidžia, laukdamas aukščiau ir žemiau stovinčių atsakingų draugų skambučių.


Daugiausia darbo ir bėdos turėdavome su vertėjais iš rusų kalbos, nes tai dažniausiai būdavo įnoringa "blato" publika, žmonės, be abejo, mokėję rusiškai, netgi taip gerai, kad lietuviškai kalbėję rusiškomis konstrukcijomis, tai ir dabar atsispindi kai kurių veikėjų kalboje, ilgai mintyse vergiškai vertusių savo buvusių šeimininkų kalbą į gimtąją. Su tuo, reikia pripažinti, labai ryžtingai kovojo Lietuvių kalbos institutas, kalbos popiežius Aldonas Pupkis ir visi mūsų knygų recenzuotojai. Rusų kalba buvo neoficialus priešas Nr. 1. Mat ji savo laisva sintakse ir konstrukcijomis labai panaši į lietuvių ir riba tarp juodviejų nėra tokia ryški kaip, tarkime, tarp daug labiau organizuotų germaniškųjų kalbų. Įsileidus pernelyg daug tokios artimos kalbos elementų, nejučia galima išvis prie jos pereiti, kaip lankstesnės ir labiau pritaikytos bendrabūviui. Tokių apraiškų ir dabar gausu, pavyzdžiui, netgi per televiziją neverčiamos "kertinės" anekdotų frazės, kalėjimo leksika, visa ji beveik ištisai rusiška. Vieną kitą rusišką žodį kaip tarptautinį dėl kvapo, manau, jau galima įsileisti, kaip kitos kalbos įsileidusios "sputniką", "perestroiką", "aparatčiką"’. Taip sakau todėl, kad su Nepriklausomybe vienmetis mano anūkas apsieina be jokių rusizmų, nors yra užaugęs internacionališkame Viršuliškių kieme.

Anglų kalbos baimė šiuo metu man atrodo perdėta, nes ją moka dar nedažnas pilietis, ir jei kas nors prasprūsta televizijoje ar kur kitur, tai iškart, kaip mes "Vagoje" sakydavome, barkšo ir retai prigyja. Be to, "juokinga" mūsų amerikonų šneka seniai pastebėta ir gan sėkmingai parodijuojama. Šiuo atžvilgiu gaila, kad neperrinko Adamkaus ir neliko to "Žinių" personažo kažkokio javo pavarde. Angliški žodžiai, aišku, skverbsis į mūsų kalbą ir jiems reikia ieškoti pakaitalų, tačiau jei neturi būti juokingi ir atsiduoti žila senove, kaip, tarkime, vietoje "monitoriaus" siūlytas "vaizdiklis" ar "veiziklis". Dabarties žodžiai turi skambėti šiuolaikiškai ir tada jie prigis. Kovotojai su rusų kalba sovietmečiu kartais persistengdavo gindami lauk viską, kas bent kiek kėlė įtarimą, jog gali būti rusiška. Ir tai, pasak B. Savukyno, oraus "Kultūros barų" vado, susino mūsų kalbą, nes kuo joje yra daugiau "leistinų" frazių ir žodžių, tuo laisvesnes rankas turi vertėjai, rašytojai, ir tuo priimtinesnė kalba atrodo eiliniam jos vartotojui, tada jis nepareikš, kad lietuviškai neviską galima pasakyti ir rašyti rimtus tekstus jam lengviau angliškai, o anekdotus pasakoti rusiškai, nes jie tada geriau skamba. Turint ambicijų, tai, manau, įmanoma ir lietuviškai, bet, aišku, reikia pasistengti. Bet mokslo žmonės, jaunimas kažkaip susikalba, ir kalbininkui, literatui reikia vaikščioti atviromis tam ausimis ir, kas tinkama, imti, o ne vien drausti ir bartis arba juokingai ginti savo peršamus archajiškus naujadarus.

Mūsų vienintelei "Vagai" ilgai vadovavo buvęs LKP CK instruktorius, pakeitęs savo rūstųjį pirmtaką ir atsiųstas partijos tvirčiau laikytis linijos, kurią rūstuolis buvo pažeidęs, išleisdamas knygą apie Lietuvos kryžius, nors ir jo, mano akimis žiūrint, motušė partija neatstūmė, paskirdama į Kultūros ministeriją rūpintis dramos reikalais, - paprastam mirtingajam sunkiai suprantami figūrų perstatymai. Tenai, sako, iš papratimo kartą net sudraudė ministrą L. Šepetį, užtikęs jį savo skyriuje su šampano taure rankoje. Mūsų naujasis šefas drausmės apaštalas nebuvo, nes ir pats mėgo tam tikras bohemiškas laisves, tačiau "užkniso" mus savo CK draugais, staiga tapusiais entuziastingais vertėjais ir įvedė "vertimas kas dveji metai" taisyklę, kuri "parteigenosėms" ir jam pačiam neegzistavo. Tačiau jis man įdomus kitu aspektu. Kaip minėjau, buvo atsiųstas rimčiau paisyti linijos, ir jam tai buvo nesunku, nes ją puikiai žinojo visos grandys nuo vyriausiojo redaktoriaus iki korektorių ir pačių autorių, išsiugdžiusių superjautrius vidinius cenzorius, tad jo pirmtako "pažeidimas" buvo tiktai bravūra ir savo reikšmės pervertinimas, norėjo tarti "aš galiu", o partija tarė "ne, tai, kas galima, sprendžiame mes". Ir padarė minėtą rokiruotę. Naujasis šefas dėl linijos rūpesčių neturėjo iki savo dienų galo, t. y. iki tol, kol po Nepriklausomybės buvo nuverstas jo paties dešiniosios rankos, vyriausiojo redaktoriaus, nelabai mokėjusio tvarkytis naujomis sąlygomis ir pardavusio leidyklą jos dabartiniams savininkams. O nuverstasis netrukus įsitaisė "raudonųjų" kontroliuojamoje spaustuvėje, ir tada jis mane nustebino, kai jau kaip frylanceris, paprašytas patalkinti sudarant naujovišką leidybos planą, pasiūliau išleisti Vilio Bredelio knygą apie Štertebekerį, garsųjį Baltijos jūros piratą, karaliavusį joje daugelį metų ir net valdžiusį Lietuvos rašytojams ir vertėjams gerai žinomą Visbį. Manding, tai gan nebloga knyga ir kada nors galbūt ją kurioje nors leidykloje išleisiu, nes mano buvęs šefas ją tada atmetė dėl to, kad joje kai kur nelabai kaip atsiliepiama apie klerą... Aš tada net nesupratau, ką jis kalba ir darsyk paklausiau.

– Pats žinai, – atsakė jis, – kunigai dabar oho !

Dabar tūlas pasakys, ko gi čia stebėtis, daugelis jų mikliai pakeitė kailius ir įsimaišė į visas kokias tik yra partijas, išskyrus gal tik tremtinių ir politinių kalinių. Kiti jau perėję visą spektrą spalvų ir vėl stovi priekyje, būtent dėl to, kad nustota tuo stebėtis. Ir vis gilėja liūnas, nes jis chameleono stichija.

Sykiu su eksinstruktoriumi į leidyklą atėjo ir pulkelis "respublikinės reikšmės marčių", kitaip tariant, jo CK kolegų sūnų žmonų, kurios pradėjusios dirbti greitai pereidavo į kitą barikadų pusę ir pačios neprasčiau už mus plūsdavo "CK mulkius". Tai buvo nekvailos moterys ir, kiek žinau, dabar sėkmingai tebedirba kaip redaktorės ir vertėjos, nes "Vagos" mokykla... "Respublikinės reikšmės marčios ir dukros" buvo geros tuo, kad prieidavo prie spec. parduotuvių ir kartais ką nors perleisdavo neprieinantiems, taip aš kartą įsigijau marškinius, nesuėjusius per krūtinę vienam CK princui, ir vos netapau jo panešiotų kailinių savininku, tačiau tą istoriją jau esu papasakojęs anksčiau.


Dabar tu vėl klausi, kodėl aš dirbau tokioje sumautoje įstaigoje, perrašinėdamas už menką algelę kitų tekstus, taikstydamasis, trindamasis tarp "marčių" ir net naudodamasis jų pagalba ? Ir ko gero, niekini mane kaip asmenį ? Iš karto prisipažįstu, jog aktyvus pasipriešinimo dalyvis buvau tiktai iki trečios savo gyvenimo dienos, kai apgyniau nuo "bratokų" savo motiną, po to vadovaudamasis kosmine išmintimi perėjau prie ironiškos rezistencijos, kurios ir po šiai dienai dėl tam tikrų priežasčių nesu visiškai atsisakęs. O tuo darbu džiaugiausi ir jį branginau, nes tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau save realizuoti kaip vertėjas ir galbūt net kaip rašytojas, nors netikėjau, kad galiu parašyti ką nors tinkama, ką būtų galima pateikti tarybiniam žmogui. Kadangi tam reikėjo specialaus talento ir savybių, kuriomis manęs Visagalis, atrodo, nebuvo apdovanojęs, ir tai mane labai liūdino ir slėgė. Tiktai ilgai kamavęsis ir ieškojęs pagaliau aptikau žydus, jų gebėjimą nepalankiausiomis sąlygomis pasakyti tai, kas rūpi, šaipytis neiškeliant savęs, statant save ne į visažinio herojaus, o į nevykėlio vietą, vis atsiduriančio jam nepalankiose situacijose. Ir ėmiau rašyti humoreskas, kuriose kritikavau, smerkiau save patį, kaip nepakankamai sąmoningą, savanaudį, mėgstantį kavines ir visa kita, kas nedera, nevykdantį Komunizmo statytojo kodekso priesakų, ir spausdinau jas "Šluotoje", "Literatūroje ir mene", "Jaunimo gretose", nelabai tikėdamasis, kad kada nors išleisiu ir knygą, nes "Vagos" humoras buvo kovingesnis, su aiškia pozicija, nepaliekantis abejonių skaitytojui, pliekiantis santechnikus, batsiuvius, ilgai neaptarnaujančias padavėjas. Ir "prisirpau" knygai tiktai 1988, kai į komunizmo statymą jau buvo numota ranka, rezignuota, ir visų lūpos tarė žodį Pertvarka, ir su savo vidinio emigranto pozicija vėl nepataikiau į laiko taktą. Mūsų humoro Sabonis, metras J. Erlickas, mano rašinių toną pavadino "pakrapštymu nagu", kai tuo tarpu prakeiktą sovietinį režimą reikėjo tvatinti kūju ir versti buldozeriais. Aš ir po šiai dienai būčiau jautęsis nepilnavertis prisitaikėlis, jeigu pernai "Neue Zürrcher Zeitung" korespondentas Schmid’as nebūtų brūkštelėjęs apie tą pačią knygą keleto palankių eilučių. Po to apsigydžiau savo kompleksus ir dabar galiu pasakyti jog į tai, ką tada rašiau, reikėtų žiūrėti kaip į gan tikroviškus to meto dokumentus, mat, prisipažinsiu, visiškai neturiu fantazijos ir rašau iš natūros. Tą mano knygelę būtų galiam gretinti su Efraimo Kišono vertėjo Fiedricho Torbergo knyga "Tante Jolesch erzählt". Laikomą Vienos bohemos gyvenimo atspindžiu. Tenai veikėjai, tiesa, vadinami tikraisiais vardais ir pavardėmis, o aš tiktai pats galiu pasakyti, kuris mano veikėjas yra J. Kunčinas, fizikas atomininkas J. Batarūnas ar A. Patackas. Pavardžių nėra, bet visa kita gan detališka ir tikra, ir nėra tautos šmeižtas, kaip mano mūsų ambasadorė UNESCO organizacijoje I. Marčiulionytė ar garbusis užsienio reikalų viceministras J. Paleckis, nekalbant jau apie Kultūros ministerijos superekspertą A. Gailių, skirstantį stipendijas, paramą Lietuvoje ir užsienyje vertoms spausdinti knygoms ir dovanojantį "metų vertėjo" krėslą, sukaupusį savo rankose tiek galių, kiek jų dabar turi galbūt tiktai mūsų kaimynas Lukašenka, velionio Kim Ir Seno sūnus ir senstantis F. Kastro, puikus skaitytojas, pasak G. Markeso. Tiesa, A. G. žinioje yra tiktai tautos rašeivos, nejučia vėl atsidūrę diktatūroje ir nedrįstantys to prisipažinti, nes gėda, ir patyliukais besitraukiantys į kitus, geresnius, pasaulius.


Pabaiga kitame numeryje