Rašytojas ir barmenės: manifestas

Rašytojas masinės kultūros akivaizdoje

Rašytojas sutrikęs: barmenės, televizijos laidų vedėjai, realybės šou dalyviai, paprasti žurnalistai, namų šeimininkės ėmė rašyti romanus. Užsigeidė šlovės. Iš pradžių rašytojai ironiškai juokaudavo, stebėdami, kaip mėgėjai savo lėšomis spausdina savo opusus ar juos leidžia niekam nežinomose leidyklėlėse. Tegul pažaidžia. Bet štai mėgėjų ėmėsi didelės, garsios leidyklos. Ir staiga mėgėjai ne tik tapo garsiais bestselerių autoriais – jie tapo, tampa (masėms) kone vieninteliais garsiais „rašytojais“. Tuo tarpu tikri rašytojai profesionalai, turintys atitinkamą išsilavinimą, kultūrą ir patirtį, leidžiami mažose leidyklėlėse, dažnai subsidijuojant valstybei, skaitomi ir aptarinėjami siaurame, uždarame rate.

Taigi susiklostė maždaug tokia situacija: masės vis daugiau skaito tuos mėgėjus, duodamos pelną leidykloms, o autoriams teikdamos šlovę. Masės surado savo „rašytoją“, kuris rašo suprantama kalba, be joms nereikalingos (ir jų niekinamos!) „filosofijos“, paprastai apie tai, kas artima paprastam žmogui.

Paskaitykite kad ir Ortegą y Gassetą ir suprasite, kur mes esame ir kur šiandien atsidūrė rašytojas. Totalitarinio režimo sąlygomis masės buvo valdomos, sistemos užgožtos. Šiandien jos išėjo į areną ir tapo pagrindiniu veikiančiuoju asmeniu. Jos šiandien užsako muziką. Bet taip tik atrodo. Esmė ta, kad mases galima valdyti – ir valdyti jas, sukuriant iš nieko „vardą“ ir „autoritetą“, nėra sudėtinga. Tos masės nėra išprususios ir pačios negeba atskirti rašytojo nuo literato, literatūros – nuo grafomanijos. Bet ar yra literatūros skyrimo nuo grafomanijos kriterijai? Jie yra. Rašytojas iš esmės ieško tiesos. Grafomanas – šlovės arba pinigų (arba vieno ir kito). Literatūrai svarbiausia – tiesa. Literatūra – tai tas, kas turi gelmę, kas turi gilesnius klodus. Grafomanija – tai, kas tų klodų neturi, kas yra paviršutiniška. Tiesa, šiuolaikinė grafomanija išmoko imituoti gilumą, kad būtų panašesnė į literatūrą. O jau atskirti tokio lygio grafomaniją nuo literatūros – visiškai neįveikiama užduotis masiniam skaitytojui. Tai dar galėtų padaryti kritikas, kurį masės – idealiu atveju – skaito, kad žinotų, ką pirkti. Bet problema ta, kad kritikas neretai irgi stoja tarnauti masėms, tarnauti leidėjui, tenkinančiam masių poreikius ir iš masių pinigų gyvenančiam. Be to, masinio vartojimo visuomenėje neįprasta vartoti žodžių „grafomanas“ ir „grafomanija“, nes kiekvienas rašantis žmogus yra žmogus, jo negalima įžeisti. Negalima žeminti jo orumo. Kad jo nepažemintum, reikia pavadinti rašytoju.

Jis nuo šiol ir vadinamas rašytoju, ir ne tiesiog rašytoju, o „talentingu rašytoju, bestselerių autoriumi“. Turint galvoje tokį metodiškai kartojamą apibūdinimą, kuris prilimpa prie autoriaus kaip etiketė, tarsi nulemdama jo rangą, – kas šiandien yra tikrasis rašytojas? Geriausiu atveju jie jau abu „talentingi rašytojai“: neturinti net humanitarinio išsilavinimo barmenė, leidyklai užsakius, kepanti „populiarius romanus“, ir rašytojas, visą gyvenimą besigilinantis į žmonijos kultūrą, turintis patirtį ir vartojantis žodį visai kitu lygmeniu. Tai pirma. O antra: lygybė čia menama – ir ne rašytojo naudai. Nes kad barmenė „talentinga rašytoja“, kalbama dažnai, kalbama pasinaudojant televizija ir daugiatiražiais laikraščiais, o kad rašytojas „talentingas“, kalbama retai, be to, geriausiu atveju kokiame nors kultūrologiniame leidinyje, kurio tiražas juokingai menkas.

Ir tai suprantama: juk leidykla turi „išpopuliarinti“ rašytoją barmenę, ji turi jai sukurti vardą. Iš nieko. Dėl to rinka reikalauja kalti dar teksto nemačiusiems (!) skaitytojams, kad tas rašytojas „įdomus“, „talentingas“, „atskleidžiantis psichologijos gilumas“ ir taip toliau. Panašios definicijos užkeikimai (būtent užkeikimai) mases veikia hipnoziškai ir nepriekaištingai. Masinis skaitytojas tokiu būdu iš anksto susikuria nuostatą, kuri priverčia matyti „talentą“ ir „psichologinių gelmių atskleidimą“ peršamoje grafomaniškoje knygoje. Jis įsitikinęs, kad tai jo nuomonė ir jo vertinimas. Toks apdorotas skaitytojas jums perkąs gerklę, jei išdrįsite jo mėgstamą rašytoją išvadinti grafomanu. Tie specialiuose institutuose sukurti rinkodaros metodai iki smulkmenų apgalvoti ir patikrinti Vakaruose. Pagaliau trečia: rašytojas pralošia barmenei ir tuo, kad jo knygų masės neskaito, tiražai neretai juokingo dydžio, tuo tarpu barmenę skaito masės, ji yra ne tik „talentinga rašytoja“, bet ir „bestselerių autorė“. Trumpai tariant, barmenė pranoko mūsų rašytoją visais punktais.

Bet grįžkim prie masių ir kultūros problemos. Kokią teisę turime kalbėti apie masių neišprusimą? Nejau jos nemoka skaityti? Nejau nesidomi viskuo pasaulyje? Kas užeina į knygynus? Nejau jauni žmonės, išperkantys ką tik iškepto ir išpopuliarinto literato barmeno bestselerius, – kvaili žmonės? Nejau jie nėra mokyklų mokiniai, studentai? Nejau nesiklauso muzikos, neskaito kitų knygų, taip pat ir protingų, tarkim, psichologinių…

Tai štai – iškart turėtume aiškiai pasakyti: kalbama ne apie kultūrą, o apie masinę kultūrą (kurios būtų geriau iš viso nevadinti kultūra, kad nediskredituotume žodžio reikšmės). Taip, jie moka skaityti, labai daug ką žino, apie daug ką yra girdėję, apie daug ką (jei ne apie viską) gali spręsti. Bet jie – nekultūringi ir neišprusę giliąja prasme. Ta prasme, kuri susijusi ne su masine, o su tikrąja kultūra. Turime tai pagaliau suprasti: masinė kultūra yra tokia pati vartojimo prekė, kaip dešra arba holivudinis filmas. Masinė kultūra primena kramtinį – sukramtytą, iščiulptą maistą, kuris sukišamas turinčiam pinigų jaunikliui į pražiotą snapą. Ir jis tą surogatą praryja. Masinė kultūra – tai pseudokultūra, kultūros pakaitalas. Žmonės kažką žino, apie kažką girdėjo, bet jie praslydo paviršiumi, neįsiskverbdami į esmę: būti kultūringam jiems – tai pirkti knygas, lankytis koncertuose ir teatruose, klausytis diskų… Bet visa tai gali būti tikrosios kultūros pakaitalas.

Tikroji kultūra atlieka visiškai kitokias funkcijas. Ji nėra vartojama kaip dešra. Lengvai ir nesusimąstant. Ji pereina per žmogaus širdį, vidų, sukuria jį. Jai suvokti reikia pastangų, didelio savarankiško darbo, nes ji turi daug gilumos pakopų, ir tu negali tik sekti siužetą, nesustodamas prie sudėtingų problemų. Nesusimąstydamas apie neišspręstus klausimus. Tikroji kultūra šiuo atžvilgiu nėra patogi – ji suteikia tikrą diskomfortą vartotojui. Žmonės, kartos, kurios priprato tik vartoti, – nenori dirbti, jie eina lengvesniu keliu. Jei koks nors filosofas staiga taps populiarus, jie perskaitys populiarius straipsnius apie jį ir puikuosis žiniomis, demonstruodami savo „kultūrą“, bet jie neims skaityti to filosofo kūrinių – tai pernelyg didelis darbas masiniam vartotojui.

Kadangi tikroji kultūra suteikia tam tikrą diskomfortą, vartotojų visuomenėje ji keičiama surogatu, „patogia“, „paprasta“, suprantama masine kultūra. Masės nenori darbuotis, jos nori tik vartoti, ir joms nereikalingas net mažiausias diskomfortas.

Tai, kas pasakyta, anaiptol nereiškia, kad norėtume atimti iš vartotojų visuomenės masinę kultūrą. Pirma, ji mūsų nesiklausys. Antra, tai tos visuomenės kultūra. Pažvelkime į tą masinę kultūrą kaip į chaoso, sulaukėjimo priešpriešą. „Žmogaus įvaizdžio“ palaikymo funkciją masinė kultūra atlieka. Vaikas, negaunantis motinos pieno, irgi gyvena surogatų dėka. Tiesa, paskui jis neretai turi rimtų sveikatos problemų… Šiuo atveju galime kalbėti apie dvasinės sveikatos problemas vartotojų visuomenėje.

Tačiau mus domina pozicija, kurios tokioje situacijoje turi laikytis rašytojas. Visiškai akivaizdu, kad jam šiandien reikia rinktis – vytis barmenę ir taip pat tapti „masių numylėtiniu“ bei „bestselerių autoriumi“ ar likti savimi ir veikiausiai būti nežinomam arba mažai žinomam. Kai kurie (jei ne daugelis) rašytojai, būdami gyvi žmonės, jau ėmė lenktyniauti su barmenėmis ir televizijos žvaigždėmis, žurnalistais ir namų šeimininkėmis, ūmai virtusiais rašytojais, ir dar talentingais (žodžiai „talentas“, „genijus“, „ryškus“, „sukrečiantis“ – ciniškas rinkos ginklas).

Tačiau pasivyti barmenę ne taip lengva. Pirma, ji jau toli priekyje. Masėse ji jau turi „vardą“, tuo tarpu rašytojas masėms dažnai mažai žinomas arba visiškai nežinomas. Antra, barmenei rašyti paprastai ir suprantamai, kad kiekvienam būtų aišku (taip maskuojamas gilumos nebuvimas kūrinyje), kur kas lengviau negu rašytojui. Mat barmenė giluma nepasižymi. Rašytojas tuo tarpu turi save prievartauti, atsižvelgti į masinį skaitytoją, jei nori būti garsus (jei jau jam nepakanka šlovės siaurame rate, o norisi „tikros šlovės“, išgarsėjimo masėse). Jis turi, rašydamas bestselerį, visą laiką kovoti su savo asmenybe, kuriai taip ir knieti sugadinti žanrą ir sukomplikuoti vaizdą. Trečia, barmenė keičia barmenės darbą į „rašytojos“, „talentingų romanų autorės“ šlovę, masių numylėtinės šlovę. O rašytojas? Ką į ką jis keičia? Ar tik ne dangų į žemę? Nes jis keičia savo išdidžias vienatvės viršūnes į nuolankias žemumas. Jis keičia išdidų nepopuliarumą į pigią šlovę. Pagaliau pasakykim, kad barmenės šlovė – pigi šlovė. Ji lengvai pelnoma, bet neturi šansų nugalėti laiką.

Tai ko nori rašytojas? Toks įspūdis, kad šiandien jam, susidūrus su pasikeitusia situacija, tai pačiam neaišku. Jis sutrikęs. Jis dar neįsisąmonino to, kas įvyko, nesuprato visko iki galo, nesuvokė kriterijų ir nepasirinko pozicijos. Bet ją reikia pasirinkti, nes barmenės remia prie sienos.

Yra toks posakis: nemėtykit perlų kiaulėms. Pasakyta stipriai, bet užtat tiksliai išreikšta mintis. Žinoma, masės – ne kiaulės. Tai – žmonės. Kiekvienas žmogus yra ypatinga vertybė, tad turi būti gerbiamas. Bet kartais jis tampa masių nariu, ir tada mes turime teisę žiūrėti į jį su tam tikra panieka. Tai šventa rašytojo teisė. Nereikia manyti, kad panieka, aristokratiškumas – jau būtinai blogai. Panieka paniekai nelygu. Kartais panieka – išsigelbėjimas nuo pasaulio, kuris nori tave sunaikinti. Tai ginklas – kartais paskutinis – prieš daug stipresnį priešą. Nereikia užkibti ant kabliuko, leistis apgaunamam, nuginkluojamam. Rašytojai neretai traktuojami kaip pasipūtę kvailiai, laikantys save elitu, tuo tarpu demokratinėje visuomenėje neva visi esą lygūs – rašytojai ir rašančios namų šeimininkės. Tik masės, liaudis nuspręs, kas laimėjo. Atmesk savo aristokratiškumą, stok prie finišo linijos su barmene – ir pirmyn! Kieno didesnis tiražas ir kas populiaresnis, tas ir laimėjo. Tas ir yra tikrasis rašytojas, talentas, genijus (štai šiuolaikinės varganos, iškreiptos vertinimo sistemos kriterijai).

Pakartosim – nereikia leistis apgaunamam: atsisakyti savo aristokratiškumo ir susibroliauti su barmene, tapti „demokratu“. Nes tai pati didžiausia gudrybė, spąstai – atimti iš dvasios vienintelį ginklą. Tas ginklas – dvasios aristokratiškumas, kuris teikia rašytojui savigarbą, net ir visai nežinomam. Nereikia bijoti jaustis elitu, jei iš tiesų toks esi. Ir vėlgi – elitas elitui nelygu. Barmenės ir namų šeimininkės irgi gali susirinkti kartu ir palaikyti save elitu. Bet problema ta, kad jos tokios nebus, nes kalbame apie dvasinę kategoriją, apie dvasinį elitą, dvasią. Penki bestselerių autoriai, kurių knygas graibsto apdorotas masinis skaitytojas, – kuo ne elitas? Bet tikrasis elitas, beje, tikrieji aristokratai (o ne išsišokėliai) brangiai sumokėjo už tai, kad tokie būtų. Jie turėjo mokėti penkias kalbas, tarp jų – senovės graikų ir lotynų, ir kautis, jei prireiks, dėl savo garbės – ir kitų žmonių garbės. Negalima būti tikru aristokratu, nebūnant žmogumi, nesuvokiant kultūros esmės, stokojant garbės ir orumo jausmo.

Ir dar. Reikia suprasti, kad priklausymas tikram kultūros elitui ir priklausymas „tusovkėms“ – ne tas pat. Tikroji kultūra, darbas vardan darbo, ieškojimas vardan ieškojimo, kūrėjo orumas, pigios šlovės niekinimas – štai tikrojo elito atstovo bruožai. Jis, beje, niekada nemąsto, kad toks yra, jis tiesiog turi kūrėjo savigarbą. Bet kai norima barmenę iškelti aukščiau rašytojo, niveliuoti skirtumą tarp mėgėjų ir profesionalų, literatų ir rašytojų, dvasiškai palaužiant nesuprantančius, kas dedasi, sumetant vienus ir kitus į vieną katilą, – ne nuodėmė parodyti ir natūralų aristokratiškumą: pažvelgti į situaciją ir su tam tikra, visiškai teisėta panieka, ir su triuškinančios ironijos šypsena. Ne tam, kad niekintum barmenes, kurios atlieka gerą darbą, paįvairindamos jaunų žmonių – picų, meksikietiškų padažų ir esemesų vartotojų – poilsį, o tam, kad išsaugotum ir sustiprintum save, išvengtum gundymo ir pasikliautum savo vieniša žvaigžde, vedančia per miglą į tiesą, kuri brangesnė rašytojui už visokią šlovę.