Nubudęs vienuolis

Rašytojas Donaldas Kajokas savo eseistikos knygos "Dykinėjimai" vienoje dalyje labai aiškiai įžvelgė krikščionybės esmę, apie kurią nekalba, o gal sąmoningai tai užmiršta Bažnyčios tradicionalistai dvasininkai, taip pat postmodernūs, fundamentalūs ir fanatiški krikščioniški judėjimai.

Kalbama "Apie nubudusį vienuolį". Vienuolis patenka į nesibaigiantį sapnų ratą, iš kurio neturi jėgų išsikapstyti. Todėl šaukiasi Dievo pagalbos: "Jėzau, kuždėjo jis, suklupęs ant akmeninių grindų, mano Dieve, neprarask manęs! Maldauju, suteiki malonę, ateik į pagalbą, užtark mano sielą! Ir jeigu tu man padėsi, jei ištrauksi iš šito klampaus sapnų liūno, pažadu paaukoti tau pačią didžiausią auką - amžiams atsisakyti to, ką turiu šiame buvime brangiausia iš visų!" (p. 204). Mūsų nedomina šio vienuolio sapnų liūnas. Įdomiausia, ką paaukos tas vienuolis, jei Dievas jam padės? Kas jam yra brangiausia iš visų? Dievas išklauso vienuolio maldą ir išlaisvina jį iš amžinai besitęsiančios rutinos. O vienuolis "rytą vis dėlto įvykdė vakarykštės maldos priesaiką: nustėrusių brolių akivaizdoje atsižadėjo Jėzaus Kristaus, žemai nusilenkė kiekvienam į kojas ir, pasiėmęs drebulinę lazdą, iškeliavo iš Šv. T.Vienuolyno" (p. 205). Gana problemiškas kūrinys. Dievas iš vienuolio nieko nereikalauja, nekelia jokių sąlygų. Pats vienuolis, atsidūręs beviltiškoje padėtyje, šaukiasi Dievo ir pasižada už pagalbą paaukoti jam tai, ką turi brangiausia. Vienuoliui net nebuvo būtina ką nors žadėti Dievui už pagalbą. Juk Kristus yra sakęs: "Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Jei ko prašysite manęs mano vardu, aš padarysiu" (Jn 14: 13, 14). Kristus sako, kad prašančiajam bus duota tai, ko jis prašo, ir dar kartą šiuos savo žodžius patvirtina kitame sakinyje. Todėl Dievui atsilyginti už pagalbą nereikia. Ši atsilyginimo sąlyga dar keisčiau nuskamba tuomet, kai pažadas duodamas nugrimzdus į sapnų liūną, o tęsimas jau realybėje. Tai reiškia, kad sapno metu buvo galima prašyti Dievo pagalbos, nesusisaistant pažadų ryšiais.

Sapnas ir realybė - dvi visiškai skirtingos kategorijos. Sapnai atpalaiduoja nuo gyvenimo. Juk mes savo neužbaigtų sapnų netęsiame gyvenime. Sapnai yra gyvenimo išdava, o ne atvirkščiai. Tačiau šiame kūrinyje veikia visiškai kita sapnų kokybinė kategorija. Čia jau sapnai valdo gyvenimo troškimą ir realybės pojūtį. Tai suprantant, visiškai įmanoma, sapne prisižadėjus, tą pažadą tesėti realybėje. Tačiau, kaip jau anksčiau sakėme, tikint Dievą, nebūtina jam ką nors žadėti už pagalbą, už prašymo įvykdymą, pakanka tik jo paprašyti, jam būti nuolankiam. Svarbiausia nuolankus prašymas, o ne pažadas. Eikime toliau. Vienuolis pasižada Dievui atsisakyti brangiausio dalyko gyvenime. Dievas padeda vienuoliui, ir vienuolis paaukoja tai, ką turi brangiausia - Kristų (gal tai autoriaus užuomina į V.Solovjovo apsakymą "Trys pokalbiai ir legenda apie Antikristą"). Kristus yra brangiausias dalykas krikščionio gyvenime, nes be Kristaus nėra išganymo ir naujo gyvenimo: "Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 6: 17-21); "Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas - į gyvenimą" (Rom 10: 9, 10); "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas tėvą, kaip tik per mane" (Jn 14: 6); "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3: 16-18). Visos šios citatos iš Naujo Testamento rodo, jog nėra išgelbėjimo, išganymo, naujo bei amžinojo gyvenimo be Kristaus. Todėl Kristus ir yra pats brangiausias dalykas kiekvieno tikinčiojo bei vienuolio gyvenime. Tad kodėl vienuolis aukoja Kristų, jei jam jis yra pats brangiausias dalykas pasaulyje? Vienuolį saisto pažadas Dievui. Paaukodamas patį brangiausią dalyką Dievui, vienuolis tiesiog atsižada Kristaus.

Pažiūrėkime, kokios yra atsižadėjimo pasekmės: "Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje" (Mt 10: 32-33). Štai tokioje situacijoje, kurioje vienuolis paaukoja patį brangiausią dalyką - Kristų, jis, kaip būtų galima pamanyti, pats save pasmerkia, nes tai padaro "nustėrusių brolių akivaizdoje". Vienuolis šioje situacijoje savęs nepasmerkia amžinai prapulčiai, o ir Kristus jo negali išsižadėti. Kodėl? Yra skirtumas tarp žodžio "atsižadėti" ir "išsižadėti". Vienuolis Kristaus neišsižada, todėl negali būti tokios pačios atsakomosios reakcijos ir iš Kristaus pusės. Vienuolis tik atsižada Kristaus, tačiau broliai tai supranta kaip išsižadėjimą ir turbūt vienuolį ima laikyti pražuvėliu, nors šiuo atveju vienuolio statusas panašesnis į sūnaus palaidūno. Broliai nežino, kas dedasi vienuolio širdyje. Atsižadėdamas, vienuolis dar visai neužkerta kelio, pasilieka sau galimybę sugrįžti prie Dievo.

Vien pasiremiant istorija "Apie nubudusį vienuolį" galima teigti, kad Donaldas Kajokas yra ortodoksalesnis rašytojas nei dauguma bažnyčios tėvų, teologų ar dvasininkų. Todėl jam būtų galima pritaikyti, ir tai visai nebūtų klaidinga, Jėzaus pasakytus žodžius vienam Rašto aiškintojui: "Tu netoli nuo Dievo karalystės" (Mk 12; 34 b).