Neišduoti kūno

Lapkričio 6 dienos šiltą vakarą Rašytojų klube vyko veiksmas, poetinė akcija – Dovilės Zelčiūtės lyrikos rinkinio "Lapkričio pratimėliai" premjera.

Būtent premjera – jaukus, mažas spektaklis. Moteriškumo epifanijų šventė.

Scenos dekoracijos – ne butaforinės, o tikros, kaip ir joje skaitomi Dovilės eilėraščiai.

Ant staliuko – obuoliai, arbatos puodeliai, vyno taurės. Ant pianino – žvakidė su penkiomis bordo – beveik kraujo krešulių spalvos – žvakėmis. Šalia jos – kniūbsčias meškiukas. Kitas medžiaginis žaisliukas ilgomis kojomis kabėjo ant židinio atbrailos. Ant rūbų kabyklos – beretė, skrybėlė, šalikas. Ir kažkodėl – apvalus, į salę atgręžtas veidrodėlis. Toks visai mažas veidrodėlis, bet be šio atributo, matyt, moters tema yra neįmanoma, nemąstoma. Keliskart žiūrėjau į tą daiktelį, bet man jis nieko nesakė, nieko nereiškė. Tiesiog mažas veidrodėlis. Norėjosi prieiti ir pasižiūrėti į jį iš arčiau – ką moteris jame mato, kokie slogučiai jame jai vaidenasi?

Besidairant į visa tai, dar tuščioje scenoje pasirodo pati poetė, sprendžiant iš išvaizdos, įsijautusi į moters ir motinos vaidmenį. Prisijuosusi žalią prijuostę mitriai sukinėjasi prie staliuko, tarytum nematydama mūsų – nebylios, bet akylos daugumos. Pjausto obuolius, dėlioja puodelius. Aišku – turi ateiti svečių, todėl šeimininkaujančios nuotaika – pakili, kiek sudirgusi. Taip visuomet būna, kai baimingai laukiama svarbių svečių ir norima jiems padaryti gerą įspūdį. Svečiai – tai mes, sėdintys šioje salėje žiūrovai, Dovilės kūrybos gerbėjai. Tačiau kol kas esame nepastebimi, jos kūrybinėje sąmonėje dar lyg neegzistuojantys. Laukiame, kol jos valia suteiks mums būtį ir įtrauks į veiksmą. Mes esame pasyvusis šio spektaklio elementas, su improvizuotais rykais besišvaistanti Dovilė – aktyvusis.

Tada scenoje nedrąsiai pasirodo kiti poetinės premjeros dalyviai, autorės valia paversti aktoriais. Gitaristas – Artūras Kelpša. Skaitovas – aktorius Tomas Čižas. Skaitovės ir draugės vaidmenį atliekanti poetė Enrika Striogaitė. Paskutinis ir nedrąsiausias buvo literatūros kritikas Virginijus Gasiliūnas, kuriam buvo skirta jausti metafizinę kaltę moteriai už visą vyrų giminę. Jis šioje premjeroje atliko literatūros kritiko vaidmenį, t. y. buvo savimi.

Svarbiausias renginyje buvo poetinio skaitymo akompanimentas, kontrapunktas su žodžio menu – jausminga gitara. Prie ispaniškų gitaros nuotaikų puikiai tiko Enrikos juoda ir liekna elegancija. Didelės liūdnos akys, pritariančios Dovilės eilėraščio skausmui, tik be tos Dovilei būdingos ironijos, be sarkazmo, kuriuo ji moka gražiai ir virtuoziškai nukenksminti šitą žiaurų jausmų tąsymą, vadinamą "moters tema literatūroje".

Skaitomi pirmieji eilėraščiai. Motiniški ir moteriški eilėraščiai. Kūdikis, virkščios... Kraujai ir vandenys... Kaip sunku gyventi...

Skausminga ironija, autoironija. Moteris kalba apie save. Eilėraštis poetei gal ir yra tas veidrodėlis, pakabintas ant slenksčio ribos, prie įsivaizduojamų durų.

Eilėraščių skaitymo metu Dovilė jau be prijuostės. Nepastebėjau, kada ją nusijuosė. Vadinasi, tai ir neturėjo būti pastebima. Neregima transformacija, semantinė figūros transmutacija.

Po skaitovo pasirodymo Dovilė vėl keičiasi, iš poetinės būties grįžta į buitį: užsimeta skarą ir įsijaučia į nuotaikingos, svetingos šeimininkės vaidmenį. Įpila į taures raudono vyno. Vieną taurę pastato ant staliuko neaišku kam, kitą duoda Virginijui, o trečią kažkodėl nuneša į salę Algimantui Baltakiui. Tarytum malonės sakramentą nuodėmes išpažinusiam žmogui, išpirktam vyriškiui. Kadangi visi veiksmai pakylėti iki simbolio lygmens, spektaklio regėtojas negali traktuoti A Baltakio tiesiog kaip D. Zelčiūtės draugo – A Baltakis, pats to nesuvokdamas, renginio kontekste įgyja simbolinį vaidmenį ir tampa interpretacijos subjektu.

Scenoje – vėl Enrika. Horizontalus juodas fortepijonas, liekna juoda figūra. Atrodo estetiškai, skaito tauriai. Kai skutu bulves... Susirietusi, susitraukusi... Į tamsą, į tamsą įsikniaubi... Nieks nepasikeitė... O, kad pareitų artimieji namo...

Manau, kad Dovilė kažką svarbaus yra patyrusi – jos eilėraščiai yra tokie neabejotinai tikri. Vien moterimi būti nepakanka, kad taip rašytum. Atrodo, kad ji su kažkokiu įtūžiu įveikė visas savo baimes. Nebijau, nebijau... Bet baimės visgi liko, nes be jų juk nebebūtų eilėraščių. Negi iš džiaugsmo žmogus rašo visa tai? Džiaugiasi jau parašęs ar bent rašydamas, bet rašyti prispiria kažkas kita.

Galbūt poetė tiesiog atpažino savo baimes ir, jas atpažinusi, tarytum prisijaukinusi, jų nebebijo.

Ji eilėraščiu kalba apie save, jos eilėraštis – naujasis atvirumas. Taip ir būtų galima iškilmingai pavadinti – naujojo atvirumo poezija. Autentiškas moters atsivėrimas, bet visai nebe toks kaip, tarkim, Salomėjos Nėries. Nėris, manau, išdidžiai spjautų į visas prijuostes, laikytų jas pasityčiojimu iš poetės jausmų, net neprisipažintų, kad žino apie tokių daiktų buvimą. Kažkas pasikeitė kūrybingos moters pasaulyje. Pirmoji atidžiau į savo aplinką, matyt, pasižiūrėjo J. Vaičiūnaitė. Dar romantiškai atsirinkdama: ką verta matyti ir ko – ne. Dovilė drąsiai įveikė visus barjerus, estetizuodama tai, kas, atrodo, yra iš esmės neestetiška. Ir atrasdama savo unikalią tapatybę, kurią estetizmas tarytum buvo išstūmęs iš gyvenimo.

Apskritai po Dovilės eilėraščio autentikos daugelis kitų poetų ir poečių tekstų atrodo kažkokie netikri. Išspausti iš perskaitytų knygų, atitrūkę nuo aplinkos, prisitaikantys apie adresato.

O svajonėse aš – graži...

Enrika deklamuoja – puošni, elegantiška. Virpantys auskarai, ant kaktos spindi kažkokie moteriški žibukai. Vaizdas egzaltuotas, bet skaitymas ramus, iškilmingas. Jam tyliai pritaria gitaros romansai. Visa tai papildo Dovilės stichiškas, vitališkas nuotaikas. Lyg iš M. Cervanteso atplaukianti dvasingumo ir kūniškumo priešprieša: elegiškas sielos liūdesys ir optimistiška gyvenimo energija. Neišardoma archetipinė pora.

Dovilė sako: "Stengsiuosi būti tikra". Ir pati skaito savo eilėraščius. Kurie tarytum tikresni už ją pačią.

Paskaičiusi pakalba apie lemtingas savo gyvenimo įžvalgas. Ričardas Mikutavičius pakeitė mano gyvenimą, – pasakoja Dovilė. – Aš išmokau tikėti.

Vėl prabyla eilėraščiai: vaisius, nubėgę vandenys... Dangų, pragarą savyje tyrinėju. Skamba Velykų varpai... Ar jau numirei?..

Įsidėmiu temą: nėščiosios vakuumas, egzistencinė izoliacija. Skaudus skundas, kažką reikėtų daryti.

Manau, kad itin svarbus šio vakaro poezijai ir poetės savitumui suvokti yra kryžiaus simbolis. Regis, poetei kryžius yra tai, į ką ji patikimai atsiremia, kas ją saugo, suteikia drąsos. Kryžius ją atveria, leidžia atsiverti. Galvoju apie tai, kad jau daug pažįstu menininkų iš Kauno, kuriems taip svarbus pasidarė šis aukos, išgelbėjimo ir malonės ženklas. Kaune kryžius daugiau reiškia nei Vilniuje, nors fiziškai pas mus jų kur kas gausiau pristatyta. Vien R. Mikutavičiaus fenomenu to Kauno menininkų atsivertimo nepaaiškinsi. Galbūt kiek eretišką kryžių maniją Kaune pasėjo Liudas Truikys su savo menų sintezės idėjomis. "Don Karlo" ezoterinė scenografija ir visa kita. Tuo labiau kad ir Dovilės eilėraštis, be krikščioniškojo personalistinio aspekto, turi ir tamsiąją pusę, apie kurią čia nekalbėsime. Kažkaip viskas šiandien krypsta į meno ir religijos sintezę, į kūrybos ir psichoterapijos sąjungą. Vienas savo sielos kančias gydo žodžio liturgija, kitas – teptuku daromais kryžiaus ženklais, dar kitas – ritualizuotos muzikos garsais. Estetinėms kūrybos reikšmėms nebeskiriama dėmesio, jos nereflektuojamos. Menas – tarnyba sielai. Eilėraštis, kaip sielos terapija, kaip psichoanalitinis samonės tamsiųjų labirintų tyrinėjimas, visokių siaubų atradimas, jų atpažinimas ir išsilaisvinimas iš jų.

Gal ir taip, bet egzistencija ironiška: visi tie sąmonės nušviesti ir tarytum įveikti praeities siaubai niekur nedingsta – jie mūsų laukia ten, už posūkio. Taigi kaip sako T. S. Eliotas: vienas šešėlis mus palydi rytą, kitas – vakare pasitinka... Ir nežinia, kuris iš jų baisesnis.

Grąžinu mintis į poezijos vakarą. Kaip tas kryžius saugoja ir gina poetę? Sakralinė eilėraščio erdvė sankcionuoja ir pateisina visus tuos subjektyvumo pliūpsnius, emocijų protrūkius. Kryžius apskritai suteikia kančiai prasmę, net leidžia džiaugtis kančios saldumu.

Vėl peržvelgiu scenos atributus. Veidrodėlis antai yra, o kryžiaus – nėra. Matyt, tai nematomas simbolis, jis slypi moters širdyje, jo negalima daiktiškai įterpti tarp visų tų mielų ir jaukių buities daiktelių. Visgi atsiranda kažkokia painiava, kažkur slypi nenuoseklumas.

Kol mąsčiau apie kryžių ir kančią, praklausiau kažką gražaus apie Kalėdų varpelį. Ne bėda – turiu namuose Dovilės knygą, paskaitysiu, bet šiame vakare žodžiai skamba gyvai, net gyviau nei parašyti ar išspausdinti (tai vėliau konstatavo ir tuo stebėjosi A. Baltakis). Šiaip nemėgstu skaitančių poetų, geriau būtų, kad jie viešai neskaitytų savo kūrinių, o kalbėtų apie ką nors kita, kas yra paprasta ir suprantama. Ką galima pasakyti garsiais žodžiais, kai eilėraščio kalba – tyli? Eilėraštis turi skambėti mano viduje, o ne kažkur išorėje, kito žmogaus burnoje. Poezija – ne liežuvio pliauškesys. Į poezijos vakarus ir einama ne pasiklausyti poezijos, bet pasižiūrėti į poetus. Žinau, kad daug kas tokiai nuomonei nepritars, ypač patys poetai – nes jiems viešai skaityti savo eilėraščius labai patinka (mat jie savo kūrinius tebegirdi iš vidaus, nors skaito juos iš popieriaus). Bet man geriau, kai jie užsičiaupia, nes jų menas tikresnis knygoje. Knyga yra kažkas neįtikėtinai stipraus žmonijos kultūroje, ji kuria žmogų.

Ir štai šis vakaras – išimtis. Šioje premjeroje eilėraščių prasmė buvo ganėtinai aiški, žodžiai – gyvi. Poezijos čia buvo galima klausytis.

Dovilės premjeroje poezija tapo akcija. Ji buvo įveiksminta, atliekama, vykdoma, o mes buvome jos dalyviai. Su visu ritualizavimu, magiškųjų galių per meną invokacija. Vienas tų liturginių meno apeigų elementų buvo vynas. Tačiau iš salės jo kažkodėl gavo, kaip jau minėjau, tik vienas A. Baltakis, nors sėdėjo visiškai ne prie scenos ir net ne parteryje. Jo vaidmenį šioje premjeroje, kaip jau minėjau, galima interpretuoti simboliškai. Jis buvo toli, bet jį pastebėjo. Jis buvo paskutinysis, o tapo pirmasis. Į šią šventę buvo daug pakviestų, bet mažai išrinktų ir taip toliau. Kita vertus, A. Baltakio asmenyje metonimiškai įsikūnijo visa auditorija, per jį mes visi buvome pavaišinti ir pakylėti, nors vyno skonio burnoje nepajutome.

Dovilės poezijos performatyvumas buvo neprimityvus, neagresyvus, o labai žaismingas ir subtilus: moteriškas, naminis, šeimyniškas, imituojantis artimų bičiulių bendravimą. Gyvenimas Dovilės poezijoje ryškėja kaip koks slėpiningas galių laukas, kur žmogus turi įveikti save, savo baimes. Baimė – kai nerandi savo tapatybės ir kai tave kamuoja netikrumo būsenos, sakė poetė. Įveikti tas baimes padeda draugai.

Tada į priekį išėjo Virginijus ir tarė: Dovilės Zelčiūtės poezija – labai asmeniška. Ir labai moteriška. Būdamas vyras net nesiryžtu apie ją kalbėti. Ką gali lyrinis herojus prieš cezario pjūvį? Keista – skaitant Dovilės kūrybą į galvą neateina jokie estetiniai kriterijai. Jau net nebesvarbu, ar šie tekstai yra sueiliuoti, ar būtų parašyti proza. Tai – egzistencinių būsenų paliudijimas.

Ir retoriškai paklausė: ar Dovilės eilėraščių dienoraštiškumas yra menamas, ar tikras?

Dovilė atsakė rimtai: jei dienoraštiškumą laikytume poezijos autentiškumu, tai jis nėra menamas. O šiaip mano rašymas nėra kasdieniškas nuotaikų fiksavimas. Rašau tarytum šuorais. Svarbu yra atsivėrimo įvykis. O atsivėrimo stebuklas įvyksta tada, kai man svarbūs žmonės parodo bent minimalų pasitikėjimą, nuoširdumą.

Aktorius Tomas taip pat išsakė įspūdį: poeziją ir šiaip labai sunku skaityti, o ypač tokią moterišką, o ypač – vyrui...

Mėginu įsivaizduoti aktorių apsirengusį moteriškais rūbais. Bent tą žalią prijuostę ant juodo kostiumo užsijuosusį. Gal jam taip būtų lengviau? Suvoktų giliau? O gal, skaitydamas giliuosius moters atsivėrimus, jis jaučiasi lyg besirausiantis ten, kur nereikia? Gal vyrams nederėtų šitų skausmų klausytis? Juk neabejotinai aišku viena: kai moteris jaučia skausmą ir dar visa tai išreiškia kūryboje – kaltas yra vyras, ir tik vyras. Visa vyrų giminė kalta!

Tačiau, kaip jau minėta, nuo tokių radikalių ir absurdiškų išvadų gelbsti puiki Dovilės eilėraščio ironija. Ji panaikina šio renginio dalyvių biologinį atskirumą, suvienija abi lytis. Nes juk visi mes esame skirti tam pačiam tikslui – gyvybės tęstinumui, kuris, kaip jau minėta Dovilės eilėraščiuose, yra skausmingas. Dėl to vyras juk nekaltas, nors vis tiek jaučiasi kaltas.

Daug metų tyrinėdamas literatūrą nustačiau neginčijamą faktą, kuris mane apstulbino: moterų literatūroje visiškai nėra kaltės jausmo! Gali ten būti prasikaltusios jausmas, koks nors graužaties jausmelis, skaudžios nevisavertiškumo grimasos, bet tik ne ta metafizinė kaltė, kuri sudaro vyriškosios literatūros esmę ir formuoja jos specifinį tragizmą. Labai keista metafizika, kuri atsiremia į moterį...

Tos kaltės, kad susigundė moterimi, vyras negali atpirkti visu savo gyvenimo triūsu, sunkiu prakaitu veido savo... Iki nuopuolio jų santykiai lygūs ir draugiški, tai – pirmapradės darnos būsena, o po nuopuolio žmogus atranda visus, kiek tik yra įmanoma, būties prieštaravimus. Ir moteris – gyvas vyro kaltės simbolis – čia niekuo dėta. Štai kam po nuopuolio reikalinga šventųjų institucija – kad sugrąžintų žmonėms pirminės draugystės jausmą, kad suteiktų tikėjimą savo verte. Bet šventieji – nepaprastai reti paukščiai, jie visuomet anapus mūsų pasaulio. Pasisekė tam, kuris aptiko bent vieno tokio dangaus gyventojo pėdsakus.

Kaip jau buvo minėta, Dovilę pakeitė pažintis su R. Mikutavičiumi. Bet ne jis išmokė ją rašyti eilėraščius.

Žiūriu, kaip Dovilė paduoda arbatos puodelį skaitovui, sugrįžusiam prie staliuko po sunkaus jausmų išbandymo, nežymiai baksteli Enrikai į koją, kad dabar jai laikas skaityti.

Prie juodo fortepijono vėl juoda dramatiška figūra – kaip tos poetams prijaučiančios moterys dekadentės, kurias V. Kubilius aprašė savo knygoje apie romantizmą.

Šiomis kontroversijomis kuriama visgi labai draugiška, intymi nuotaika, tarytum namų aplinka. Poezijos vakarui, matyt, reikia daugiau šilumos, poezijai – žmogiško jaukumo.

Ciklas "Guru" – lyg koks moteriškas kerštas. Trumpas autorės komentaras: išgyvenau krizę, kai netyčia pataikiau ne ant to žmogaus. Buvo sunku, pasijutau, kaip žūvu, žūvu, žūvu... Bet kartu tas susižavėjimas teikė kažką tauraus...

Tai buvo kiek kitokios intonacijos eilėraščiai, visai nesusiję su R. Mikutavičiumi. Keliskart juose paminėtas svariausias argumentas – lyrinės subjektės krūtys. Moters fizika prieš vyro metafiziką. Bet gamtos sakramentalijos pasirodė bejėgės prieš apsiribojusią vyrišką sąmonę. Bukaprotiškai susikaupusi, ji nepastebi esminių substancijų. Metafizinis solipsizmas, užmušęs esminį instinktą. Visi slapčia piktinomės tokiu ribotumu ir solidarizavomės su autore. Mes – ne tokie. Mes gyvi ir pastebime esminius gyvenimo dalykus. Nes gyvenimą reikia gyventi, o ne mąstyti.

Suintriguotas Virginijus paklausė: ar skiriasi vyrų ir moterų ironija?

Dovilė, gerai viską pasvėrusi, atsakė: kai aš būnu vyras, atrodo, kad nesiskiria. O kai būnu moteris – [tarp jų yra – R. T.] bedugnė.

Matyt reikia suprasti, kad moteris gali lengvai pajusti vyriškosios ironijos lėkštumą, o vyrą nuo moteriškosios skiria, kaip buvo sakyta, bedugnė. Į tai literatūros kritikas negalėjo nieko atsakyti, liko susimąstęs, ir jo klausimai baigėsi. Vyras gali tik smalsauti, tyrinėti (inquisitor), tačiau proto geiduliams didžiosios ir šventosios paslaptys yra užrakintos. Kitaip tariant, moteris gali nusileisti iki vyro pusėtinai pakenčiamos būsenos, o vyrui pakilti iki moters aukštumų yra neįmanoma. Vyras moters atžvilgiu yra kažkur ten, bedugnėje, ir turi tik džiaugtis, kad yra bent matomas iš viršaus.

Toptelėjo mintis palyginti du kauniečius menininkus – Dovilę ir Donaldą. Antai koks atrodo Donaldas iš Dovilės eilėraščio, plaukiantis kažkur žemyn upe, kažkoks beviltiškas, totališkai pasmerktas ir sudorotas. Bet tai ne šio renginio tema.

Taigi Dovilės poezija skleidžiasi tarp dviejų vyriškųjų autoritetų: tarp dvasingo R. Mikutavičiaus ir tarp to tamsaus ir nykaus mago, kuris šiame renginyje liko neįvardintas. Bet ir jis davė svarbių impulsų poetės kūrybai, – jis aktualizavo jos seksualumą, kurį R. Mikutavičius – likęs vienas pats kūrybinių kontekstų horizonte – būtų tik nuslopinęs. Taigi poetės žemiškąjį kūną neša du sparnai – dieviškas ir demoniškas. Vienas ramina, kitas dirgina. Tačiau kūrybos aktui ją sužadino ir suerzino kažkoks šėtonas – jis paskatino stiprią poetinę saviraišką. Seksualumą dengia ir švelnina sakralumas, sakralumui jėgos suteikia seksualumas: taip ir gimsta kūrinys – iš sielos ir kūno sąjungos. Kitaip tariant, iš aistros. Nes kraujai, virkščios ir vandenys atsiranda vėliau, kaip moteriškieji aukos stigmatai.

Tokia ir pokalbio apie autoritetus bei įtakas logika: su R. Mikutavičiaus vardu iškilo kryžius, su prisiminimais apie guru ėmė figūruoti krūtys. Abu vaizdiniai saugiai atitolinti vienas nuo kito, ir žvelgiant iš šalies nesimato jokio prieštaravimo. Derinys net gražus: nežemiškos meilės ilgesys ir kūno aistringas balsas. Dramatiška eilėraščio įtampa...

Ne tik moteris, bet ir vyras turi širdį – viską jaučia, viską girdi, – mėgino nedrąsiai paprieštarauti Virginijus Gasiliūnas, bet šių jo – literatūros kritiko – žodžių niekas rimtai nesiklausė. Kalbėti apie vyro jausmus, kai apie savuosius prabilo moteris, yra ne tik netaktiška, bet ir nerimta.

Kur dabar yra Jurgis Gimberis? – nei iš šio, nei iš to paklausė A. Baltakis. – Kodėl jo čia nėra?

Paaiškinimas buvo ganėtinai kuklus: minėtas asmuo prižiūri namuose vaikus, nes pats to nori, todėl jų santykiai yra tokie taurūs ir gražūs. Tuo ir buvo baigta kalba apie trečiuosius asmenis, nes poezijoje svarbesni yra kūrybą inspiruojantys vardai. Tikri kūrėjai vengia kalbėti profaniškomis vyrų ir žmonų temomis. Poezijai nepakeista tikrovė nereikalinga, tai intencionalus, atviro jausmo menas. O antroji pusė yra baigtinis dydis, apibrėžiama reikšmė, fiksuotas vaidmuo.

Tačiau paties kūrėjo egzistencinė pragmatika, jo buitis gali būti absoliučiai neribota. Iš jos gali kilti begalė įkvėptų tekstų. Įdomiausia Dovilės poezijos ypatybė – jos labai gyvenimiški išpažinimai ir atsivėrimai išauga į pasakojimus – realistinius, psichologiškai tikrus, ilgus. Pirmą kartą matau fenomeną, kai poezija darosi naratyviškai intriguojanti, primena nepaprastai įtaigų, ekspresyvų pasakojimą.

Net Auksė Aukštikalnienė neištvėrusi pašoko. Tikrai nesu komplimentų sakytoja, – pareiškė ji, – nebent retkarčiais pati sau pasakau. Bet Jūsų poezija – nepaprastai subtili, nepaprastai tobula, – sprendžiu iš to, kiek čia jos girdėjau, nes knygos neskaičiau. Esu Jums didžiai dėkinga, gailiuosi, kad neatnešiau Jums gėlės. Nuoširdus ir gražus Jums palinkėjimas ir padėkojimas!

Visi paplojome, nes, pasirodo, į nuoširdžią kūrybą atsakoma nuoširdžiu jausmu.

A. Baltakis taip pat paklausė: Jūs, Dovile, esate išėjusi iš teatro. Gal tai kaip nors atsiliepia jūsų kūrybai? Kodėl jūsų eilėraščiai čia skamba geriau, negu skaitomi popieriuje. Ir tas jų skaitymas čia – kaip teatras... Ar nebūtų galima juos taip ir perskaityti – keliais balsais, keliais aktoriais?

Dovilė susimąstė. Eilėraštis prasideda kaip koks polifoninis galvojimas, – sakė ji. – Sunku suvaldyti, kas tuomet vyksta galvoje. O kad iš velniavos pasidarytų menas, reikia labai daug darbo. Tas poetinis galvojimas – dramaturginis. Nors dabar jau lyg pradėjau artėti prie tylaus galvojimo. Bet suskaidyti eilėraštį į kelis balsus (skaitovus, aktorius) – neįmanoma. Nes eilėraštyje tas pats žmogus klausia ir tas pats sau atsako.

Kodėl jinai pati ne teatre? Netiko duomenys. Bet teatras poetei, užaugusiai teatralų šeimoje, yra labai reikšmingas. Teatras man atvėrė kitą pasaulį, – kalbėjo poetė. – Tikrasis pasaulis ir yra teatras.

Kaip ir šis poezijos vakaras, lyrikos rinkinio "Lapkričio pratimėliai" pristatymas.

Dovilės Zelčiūtės fenomenas: jos poezija ateina tiesiai iš gyvenimo; jos eilėraštis yra magiška kasdienybės transformacija, tiesiog alcheminė tikrovės transmutacija. Ji sugeba banalią kasdienybės geležį paversti kažkokiu spindinčiu metalu ar net šviesa. Kūno skausmą paversti džiaugsmo dvasia. Neišduodama savo kūno – štai kas svarbiausia. Išduosi kūną – neliks ir poezijos. Nebent kokia nors vyriškai sudvasinta. Nudvasintas kūnas...

Ką reiškia – išduoti kūną? Tai reiškia niekinti jį, kad yra sunkus, negražus, ligotas, jausmingas ir mirtingas, atsižadėti jo patetiška kūryba, pakabinti jį ant kryžiaus kaip nereikalingą rūbą ant kabyklos. Kalbėti apie nekūnišką dvasingumą apgaulingai interpretuojant save ir išduodant ne tik kūną, bet ir save.

Beje, nepaisant visos kūniškumo fenomenologijos, Dovilės laikysenoje buvo kažkas įtartina, matyt, paveldėta iš abstraktaus dvasingumo doktrinos. Tas masyvus ir dygliuotas odinis antkaklis – ką jis reiškė? Iš kontrkultūrinio jaunimo nusižiūrėtą satanistinės galios ženklą, kūniškosios tapatybės sutvirtinimą? Ar priešingai – "niekingo asilo brolio" sutramdymo simbolį? Aistringam dvasingumui būdingą saviplaką ir sielos mazochizmą? Kas Dovilei parišo antkaklį: angelas, demonas ar ji pati? Koks šios simboliškos detalės ryšys su jos eilėraščiais?

Premjera baigėsi, ir daug klausimų liko neatsakyta. Gal ir būčiau sulaukęs paaiškinimų, jei būčiau bent ko nors paklausęs. Tačiau ne tam einama į poezijos renginius, kad tardytum poetus ir džiaugtumeis atpažindamas jų žmogiškąsias silpnybes. Viską reikia išsiaiškinti pačiam; niekas tau nepasakys tiesos apie save, o interpretacijoms niekuomet nebus galo. Todėl tik per žmogaus ženklus, per jo žodžius ir daiktus mėgini atspėti – o kas ten, viduje, gyvena? Kaip ten gyvena, ką jaučia, ką svajoja? Apskritai šiame renginio aprašyme esama nenuoseklumų, nes ir poetės tekstuose bei elgsenoje buvo mįslingų dalykų, net tam tikros mistifikacijos. Tai juk moteriškumo hierofanijos, kaip buvo minėta...

Aišku tik tiek, jog Dovilė į savo eilėraštį įspraudžia stiprų kūniškosios lyties archetipą, ir todėl jos eilėraštis darosi toks reikšmingas ir provokuojantis. Ir čia jau tiesiog būtina dėti tašką, nes kitaip archetipo atpažinimas taps paranojiška interpretacija, minties spąstais ydingame uždarų, viena į kitą rodančių reikšmių rate.

Renginio pabaigoje Enrika, panaši į juodąją vaidilutę, aidint melancholiškiems atsisveikinančios gitaros garsams, apėjo salę ir išdalino obuolius. Pasiėmiau vieną kaip simbolį.

Virginijus sukinėjasi tuštėjančioje scenoje jau visai kaip nebe scenoje, dairydamasis aplinkui: kažkur pamiršau savo skėtį...

Kažkur tai girdėta.