„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“. Du „Nemuno“ klausimai Rimantui Klusui:
Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?
O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?
Rimantas Klusas:
Klausimai išmąstyti, daugialypiai, provokuojantys aukštą toną. Bijau, kad nenuskambėčiau disonansu…
Drąsa ir baimė – du abstraktūs daiktavardžiai, du antipodai (regis, kabinuosi už gramatikos), kurie vienas be kito neįsivaizduojami nei realiame gyvenime, nei kūryboje. Todėl šias dvi temas bandysiu sujungti į vieną.
Pasak prozininkės Renatos Šerelytės, kūrybinė nedrąsa, baimė, sutrikimas – žodžiai, labiausiai tinkantys didžiajai literatūrai. Visiškai pritariu rašytojos mintims. Kadangi į didžiąją literatūrą nepretenduoju, todėl rašydamas nejaučiu nei drąsos, nei baimės. Tik lydimas geros nuotaikos sėdu prie popieriaus lapo. Jos nėra – nerašau. Nuotaika atsiranda paskaičius gerą eilėraštį, išvydus dailės šedevrą, pamačius gerą filmą (tik ne detektyvą, ne trilerį – jais „užkimšti“ visi televizijos kanalai). Nuotaiką pakelia nuoširdus žodis, šiltas rankos paspaudimas. O šiaip smagu žaisti, galynėtis su žodžiu. Dažniausiai jis paklūsta rašančiojo valiai. Bet po to atsliūkina amžinoji palydovė abejonė. Taisai, redaguoji. Kai daug priredaguoji, sudedi į rinkinį. Ir vėl abejoji. Dėlioji, taisai, redaguoji. Kai nusibosta redaguoti ir abejoti, pamąstai, kad gerai būtų išleisti. Bet kas bepinigiui rašytojui leis, ir tada prisimeni Alekso Dabulskio žodžius: „Kurk ir kūrenk“.
Man kūryba – kaip valgyti, kvėpuoti, o tą darant drąsos ir baimės daug nereikia. Aišku, vulgarizuoju… Kaip rašantis, mąstantis pilietis nuo šių būsenų niekada nebuvau pabėgęs ir nenorėjau pabėgti. Sovietiniais laikais širdį sopėjo, pagalvojus apie kalbos, tautos likimą, tačiau nerimą, baimę, kaip sako Vladas Baltuškevičius, slėpiau tarp žodžių. Kartais dar giliau. Kai drąsa prasimušdavo eilėraščiu, epigrama, sykiais net išdrįsdavau savo „šedevrą“ parodyti „patriotiškesniam“ redaktoriui. Pastarasis smagiai pasijuokdavo, paplodavo per petį ir… Ir, Vlado Šimkaus žodžiais tariant, kur nori, ten ir kiški. Dabar su šypsena prisimenu šūsnį savo kandokų epigramų, parašytų brandaus socializmo laikais. Jas, geros nuojautos skatinamas, paskaitydavau net mažai pažįstamiems žmonėms. Jei ir būdavo „koks“, jis pasiduodavo bendrai nuotaikai. Yra tekę ir aiškintis. Prigesindavo norą atvirauti. Noriu, atsiprašęs už necenzūrinį žodį, porą epigramų pacituoti:
Nėra dienos be streso, šoko –
skaudi, kieta Maskvos ranka…
Laimingas tas, kas pirmas moka
užuost, kai užbezda CK.
Kita epigrama buvo skirta tiems, kurie gyveno „pagal partinę liniją“. Šį pažodžiui verstą rusicizmą dažnai kartodavo kompartijos nariai.
Žmonos nelups, vaikų neišvarys,
nepiktžodžiaus alinėje:
nuvirto girtas partijos narys
pagal partinę liniją.
Menu, perskaičiau šias ir kitas epigramas vienos mokslininkės šeimoje per Užgavėnes. Šeimininkės ir jos svečių buvau stipriai pamalonintas aplodismentais. Įpusėjus linksmumams, nutaikiusi progą prie manęs priėjo mokslininkės motina. Ji ramiu ir tyliu balsu tarė: „Drąsus tu žmogus, bet būk atsargesnis. Tą sakau turėdama karčią patirtį“. Mane tą vakarą ypač „šefavo“ Politechnikos instituto absolventas, turėjęs paskyrimą dirbti Vilniuje. Tad per daug nenustebau, kai jis kartą iš sostinės atbildėjo pas mane į Kauną ir paprašė epigramų. Prisiminiau anos moters žodžius, todėl pasakiau: „Rašyk savo ranka, aš padiktuosiu“. Baimė? Gal, bet jos tada nesigėdinau. Linksma ir gėda buvo, kai po keliolikos metų mano pajūrio giminaitis (mėgstantis pobūviuose pasireikšti) man ir susirinkusiesiems padeklamavo „įdomių dalykiukų“ – tas mano epigramas. Tai buvo nuostabiausias honoraras – „dalykiukai“ perėjo visą Lietuvą! Bet va tas be reikalo įtartas inžinierius…
Aišku, tai prisiminimai. Labai pasikeitė laikai, tapome nepriklausomi. Tik kartais gaila, kad niekada nebūsiu toks „drąsus“ ir „negausiu“ tokio netikėto honoraro.
Manau, šiais globalizacijos ir nekaltybių devalvacijos laikais baimių ne sumažėjo, bet padaugėjo. Baimes kuriame visi ir visur – literatūroje, tapyboje, ant scenos. Jų pilni ekranai, laikraščių puslapiai. Kuriame labai atsipalaidavę, begėdiškai, kartais net ciniškai. Taip, kūryboje baimė reikalinga, tiktai ne dėl baimės.
Visą gyvenimą pažinau šią būseną, bet ne prie rašomojo stalo, o dėl sukurto teksto. Ją pagimdė pirmas sukritikuotas ir grąžintas eilėraštis. Mintyse visam laikui išdygo baimės ragučiai. Buvo metas, kai vaizdavaus, kad jau viską moku. Parašiau nemažą poemą. Gal po metų, kai panorau savo „šedevrą“ paversti knyga, perskaičiau ir stvėriaus už galvos – schematiška, banalu. Teko rašinį paaukoti šiukšlių dėžei. Baimės ragučiai dar padidėjo. Žmogau (sau sakau), jei pasirinkai rašytojo duoną, valgyk ją pagarbiai: mažais gabaliukais, nebarstyk trupinių, nepalikinėk apanglėjusių plutelių. Ir dar: kramtydamas nerodyk turinio.
Drąsa neišmanyti amato – didžiausias absurdas. Sunku surasti jam analogiją. Kažkas panašaus būtų – drąsa gyvenant negyventi… Tokiam siuvėjui, tarkim, net maišo, sūrmaišio suraukti neduotų. Vytų už devynių kaimų! Ką jau kalbėti apie kūrybą, kuriai reikalingas nuolatinis atsinaujinimas, kalbos jausmas, intuicija, fantazija, gyvenimiškoji patirtis…
Kalbant apie literatūrinę tradiciją, pirmiausia iškyla Maironis. Gal kad kraštietis, kad prie to paties „nelaimingojo“ kelio kryžiavosi klasiko ir mano kaimo žmonių likimai. Du pasauliniai karai šiuo (tada) žvyrkeliu nugarmėjo. Sudegė Mačiulių sodyba, ne kartą pleškėjo mano gimtasis Puodžių kaimas. Dažnai girdėdavau giminės pasakojimą apie prancūzmetį, apie ilgam išlikusį stalą, giliai paženklintą prancūzo kareivio „šoblės“ kirčiu. Taip valgyti prašė... Žinoma, tai praeitis, istorija. Kur kas giliau paprastų žmonių sąmonėje išliko poetas, jo poezija, virtusi dainomis ir giesmėmis. Tačiau ne iš vieno jauno ir talentingo poeto šiandien išgirstu: seniena, nuobodybė. Tada paklausiu: „Ar tavo eilėraščiai nesens?“ Trinkteli it šauniku: „Aš kitaip rašau“. O atėję dar jaunesni „kitaip“ nerašys? Kirs kaip ta „šoble“, kai išgirsi apie save tą patį.
Vis tas jaunų žmonių maksimalizmas, neapdairus klasikos atmetimas… Atmetamas ne tik Maironis, bet ir Bernardas Brazdžionis, ir dar ne vienas onis. Manau, tai jau tampa „literatūrine“ tradicija.
Palikimą ypač ignoruoja pradedantieji literatai. Mano įsitikinimu, tai bailiai ir tinginiai. Juos lydi baimė pažinti ir pajausti savo menkumą. O tinginystė – dvasinė. Trumpai kalbant, bandoma statyti pilis ant oro pamatų. Virtualioji erdvė – jų teritorija. Čia jie verda savo sultyse. Klasikai jiems – didžiausi grafomanai. Matyt, nežino patarlės: kuo pats kvepi, tuo kitą tepi.
Tačiau būkime atviri, tarybinius klasikus mes irgi gerokai pakeiksnodavom. Už storas knygas, už didelius plotus spaudoje, už susišluotas premijas etc. Jų laimė, tais laikais nebuvo nei kompiuterių, nei internetų. Todėl visi vaikščiojo švaručiai ir geručiai. Gyveno nepatirdami baimės, bet ir neturėdami drąsos.
Po Spalio perversmo Rusijoje literatūra (kaip tolimoje praeityje) buvo skirstoma į aukštąją ir žemąją, t. y. kruopščiai spraudžiama į žanrinius „stalčius“, kad būtų patogiau stebėti, sekti, bausti, šalinti iš kūrybinių sambūrių, fiziškai susidoroti. Vėliau tokia tvarka primesta Baltijos ir kitoms okupuotoms tautoms. Iš satyros „stalčiaus“ tik „demjanai biedni“, pliekiantys kapitalistines, buržuazines atgyvenas ir amerikietiškuosius „išnaudotojus“, galėjo laisviau alsuoti. O visiems kitiems satyrikams, humoristams – paskutinis puslapis leidiniuose, paskutinė vieta leidyklose. Ir tik padarius ypatingą kniksiuką – vieta Rašytojų sąjungoje.
Daug kas pasikeitė, daug ką pakeitėme, o kokios permainos šiame bare? „Stalčiai“ išliko, tik linksmojo žanro atstovų Lietuvoje vos keli. Ir nesimato ateinančiųjų – nepelninga, neperspektyvu. Gabesnis jaunimas pasuko į įvairius šou, o tu, „liekana“, rašyk ką tik nori. Sugebėsi išsireklamuoti, neskursi. Reklama tokia: tyčiokis iš patriotizmo, tautos simbolių, nusipelniusių žmonių, religijos, istorijos ir t.t. Rašai linksmai, nepretenzingai, gali gauti nuo plunksnos brolių per makaulę. Kasmet visi telekanalai pila ant smegenų šlykštų humorą, kurio herojus – pasturgalis, ir nieko. Nežinau, gal klystu, per didelės mano baimės akys?..
Dilema: būsi drąsus, nepažinsi baimės, būsi bailys, nepažinsi drąsos. Tikriausiai dėl bendro išprusimo, šventos ramybės reikia būti šiek tiek tokiam ir šiek tiek anokiam.
