Kita Astrida

Apie Astridą Lindgren „Šiaurės Atėnuose“ ne sykį esu užsiminusi – su progom ir be progų. Šį kartą – tikrai proga. Rašytoja gimė 1907 metų lapkričio 14 – ąją. Padykęs, tėvų mylimas vaikas; miela, geraširdė senutė – tokią ją geriausiai pažįstame. Bandysiu papasakoti apie kitą Astridą. Ne tik apie jos šviesą. Ir apie šešėlius.

Man patinka ta blanki nuotrauka, kurioje užfiksuota diena, kai Madikei – Astridos geriausiai draugei – sukanka septyniolika. Daili jos suknia, elegantiška šukuosena, rankose – puokštė. Juk taip privalo atrodyti bankininko dukra. Kas stovi Madikės dešinėje?

O dešinėje, šalia kitų bičiulių, stovi Astrida. Trumpai kirptais plaukais, ne sijonuota, o kelnėta. Ir taip aukštai pakelta galva. Ši mergina šauniai keliaus per pasaulį – bandyčiau spėti, jei apie Astridą nežinočiau nieko.

Džiazo mergaitė – taip Astridą praminė Vimerbyje. Pirmąją drįsusią nusikirpti plaukus!

Jai buvo nepakeliamai sunku tą dieną, kai suvokė: jau nebemoka žaisti, jau išaugo. Tebuvo dvylikos metų, nerado, ką veikti. Tapti panele neskubėjo: jautėsi nedaili, priešingai nei jos draugės, neįsimylėjusi.

Būdama septyniolikos, suvokė: į ją kreipia dėmesį! Žinoma, ir dėl iššūkio – trumpų plaukų. Apie naują šukuoseną tėvui pranešė telefonu.

– Geriau negrįžk namo, – tokio sulaukė atsakymo.

Tik kad Astrida jau buvo savarankiška. Miestelyje visi žinojo ne tik apie jos smarkų būdą. Ir apie gebėjimą sklandžiai rašyti. Baigusią gimnaziją šešiolikmetę pakvietė į Vimerbio laikraščio redakciją kuo įvairiausiems darbams: skaityti korektūros, redaguoti skelbimų, rašyti trumpų reportažų.

Vienas pirmųjų reportažų – apie geležinkelio linijos tarp Vimerbio ir Esterbiumo atidarymą. Iškilmėse dalyvavo aplinkinių laikraščių redaktoriai, žymiausi žurnalistai. Visus ponus linijos direktorius pakvietė pietų stoties restorane. Ponus, bet ne ponias, ne paneles... Į vienintelę reporterę niekas nė nekreipė dėmesio – mergiūkštė, ir tiek... Sutrikusi Astrida kelias valandas laukė už durų, kol ponai papietaus ir pradės atidarymo ceremoniją.

Astrida mėgo šokti. Ir prisišoko. Jauna reporterė laukėsi kūdikio nuo žmogaus, už kurio tekėti nenorėjo. Vaiko – norėjo. Tuoktis neragino ir tėvai. Ir jiems neįtiko jaunikis.

– Gana vienos nelaimės, – liūdnai juokavo jos tėvas Samuelis Augustas.

Astrida nutarė palikti Vimerbį.

Ar įsivaizduojate panelę, imančią verkti bibliotekoje? Ji verkia, nes sužino: norimos knygos šiandien negaus. Teks palūkėti net keturias dienas!

Knuto Hamsuno „Badas“ – tai knyga, kurioje Astrida atrado save. Stokholme ir pati jautė absoliutų badą. Ne tik knyginį. Stigo maisto... Ir šeimos, ir draugystės, ir meilės.

Vieniša, alkana Švedijos sostinės gyventoja lankė stenografijos ir mašininkių kursus. Ji ilgėjosi šeimos, dar labiau sūnaus Larso, likusio Danijoje. Kopenhagoje buvo ligoninė, priglaudžianti vienišas motinas, slepianti apie jas asmeniškas žinias. Naujagimiams rasdavo globėjus. Jaunos gimdyvės gaudavo trupinį laiko: jei atsistosi, moterie, ant kojų, vaiką atgausi.

Astrida nuomojo skurdų kambarį, dirbo kontoroje, taupė pinigus, kad galėtų kuo dažniau lankyti sūnų. Įmotę Larsas turėjo jautrią: įgudusią auginti vaikus, gailinčią tikrųjų motinų.

Larsui buvo treji, kai nebeatlaikė įmotės širdis: ji sunkiai apsirgo. Ir seneliai – Samuelis Augustas ir Hanna – be vaikaičio jautėsi prastai. Nutarė: tegu šneka kaimo žmonės ką nori. Larsas augs Neso ūkyje – pas senelius.

– Frau... – taip į Astridą kreipėsi Vimerbio miestelyje jauna pardavėja. Jei moteris su vaiku – tai, savaime aišku, ponia. Ištekėjusi.

– Freken! – išdidžiai pataisė ją Astrida Ericsson.

Vieną dieną Astrida Ericsson gavo naują darbą. Švedijos karališkasis automobilių klubas jai užsakė parengti leidinį apie kelius. Buvo 1928 metai, kai Astrida įteikė baigtą darbą.

Karališkojo automobilių klubo biuriui vadovavo Sture Lindgrenas. Jam patiko ir Astridos Ericsson parengtas leidinys, ir ji pati.

Lindgrenai gerbė vienas kitą ir be galo mylėjo savo vaikus: sūnų Larsą ir dukrą Karin. Bet meilės – tokios meilės, kokia alsavo Astridos tėvai Samuelis Augustas ir Hanna – Astrida niekada nepatyrė. Bent jau pati taip sakė... Visiems laikams liko vaikystėje – su jos vaizdais, kvapais, išdaigomis, nuotykiais. Vaikystėje už meilę kur kas svarbiau draugystė.

Karo metais Astrida tarnavo Švedijos žvalgyboje, o darbas buvo toks: skaityti svetimus laiškus. Bendradarbiai Astridai patiko – daug iš jų, išmintingų, išmoko. Suvokė, kad ir uždarbį iš valstybės gauna nemenką. Vis tiek kamavosi: svetimuose laiškuose liejosi nepažįstamųjų neviltis. Ji liko Astridoje. Liko suomių – gynusių ir apgynusių laisvę nuo rusų – narsa; liko žydų užguitos tautos skausmas; liko Baltijos tautų nežinia.

Astrida Lindgren visiems laikams nusivylė pasauliu. Nusivylė taip, kad ėmė ginti kitų teises. Jau gerokai po karo Amerikoje, Naujojo Orleano mieste, drįso aplankyti juodaodžių kvartalą. Viešbutyje jai patarnavo maloni juodaodė. Rašytoja pasiprašė į svečius! Pati! Taksi vairuotojas į tą kvartalą nedrįso vežti... Nukeliavo pėsčia. Niekas nenuskriaudė. Tik batai nutrynė kojas – toks ilgas kelias...

1991 metais, po Sausio 13 – osios, viena žymiausių pasaulio rašytojų Astrida Lindgren parašė laišką Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. Rašytoja reikalavo laisvės mūsų tautai. Labiausiai – vaikams.

Buvo paskutiniai karo metai... Nedidukė Švedijos leidykla paskelbė knygų mergaitėms konkursą. Tie švedai labai norėjo, kad vaikams imtų rašyti žymiausi jų karalystės rašytojai. Konkursas – anoniminis: trijų žmonių komisija nežinojo, kieno rankraščius skaito. Knyga „Brit Mari išsilieja“ gavo antrąją vietą.

Atplėšusi vokus su pavardėmis, komisija nustėro: apdovanotąją knygą apie Brit Mari parašė niekam nežinoma frau Lindgren. Matyt, namų šeimininkė. Jai beveik keturiasdešimt.

Frau Lindgren nedrąsiai siūlė ir kitą rankraštį – pasakojimą apie Pepę Ilgakojinę. Viena garsiausių Švedijos leidyklų tą rankraštį jau spėjo atmesti.

Daug kas mano, kad knyga juokinga. Smagūs nutikimai – ir tiek... Yra kitų nuomonių: Pepę būtina uždrausti! Kur tai matyta: vienišas vaikas leidžia sau krėsti keisčiausius pokštus... Jai smagu vaikštinėti cukrumi? Bet juk cukrus kainuoja!

Dvi Europos valstybės itin bauginosi Pepės. Viena jų – Vokietijos Demokratinė Respublika. Mokytojus, drįsusius vaikams skaityti knygos ištraukas, šalindavo iš darbo. Bet Prancūzija? Kodėl jos leidykloms neįtinka Pepė? Kodėl knyga trumpinama?

Ir aš ne iš karto prisijaukinau Pepę. Gal tik dabar imu suvokti, kad lengvabūdiški nuotykiai tartum švelnus šydas slepia kraupią našlaitės, niekaip neprigijusios mokykloje, vienatvę. Kaip žvelgia ji tamsiame kambaryje į žvakę, kaip tyliai, be žodžių graužiasi: draugai išaugs, išeis iš vaikystės visiems laikams.

Pepė liks.

Astrida ne tik rašė knygas – ji dirbo leidykloje. Kitų rašytojų darbą vertino griežtai. Reikalavo ne tik vaizdingumo. Ir logikos. Kai kas šaipėsi: redaktorė Lindgren vargu ar būtų laiminusi rašytojos Lindgren kūrinius, ypač Pepę Ilgakojinę.

Džiazo mergaitė, tapusi moterimi, klausydavosi kitokios muzikos: ilgas valandas leisdavo prie radijo imtuvo, kai transliuodavo klasikinės muzikos koncertus. Vyras mirė, vaikai išaugo – teko jaukintis vienatvę.

Mirė ir brolis Gunnaras – bene artimiausias jai šeimos narys. Astridą ir Gunnarą skyrė tik vieni metai, juodu buvo beveik kaip dvyniai – jausdavo vienas kitą be žodžių. Vienatvę prisijaukinti įmanoma, bet mirtį? Astrida ir jos sesės bandė. „Mirtis, – tardavo, paskambinusios viena kitai. – Mirtis... “

Ar galima rašyti vaikams apie mirtį? Ir kaip rašyti? Šit klausimas, į kurį bando atsakyti ir rimčiausi mokslininkai, ir pedagogai, ir mylintys tėvai.

Buvo 1973 metai, kai Astrida Lindgren ir vėl išleido knygą, ir ji sukrėtė pasaulį ne menkiau nei „Pepė Ilgakojinė“. Savo šešias dešimtis peržengusi rašytoja nemanė nei džiuginti skaitytojų, nei juokinti.

Kam šautų į galvą juoktis iš ligoto Skrebučio, besiilginčio gaisre žuvusio vyresniojo brolio? Nangilima, Nangijala – tai lyg ir svajonių, lyg ir vilties, lyg ir atsiskyrimo žemės. Lemtos tik mirštantiems. Gal jas ligos išsekintas Skrebutis išsigalvojo?

Rašytoją džiugino vaikai, suvokiantys knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ viltingai: jie dėkojo už laimingą pabaigą. Kas kita – reiklūs suaugusieji. Pažįstu ne vieną, teigiantį: ši knyga – ne vaikams. Ji – gedintiems suaugusiesiems. Tartum vaikai niekada negedėtų...

Pačios Astridos noras likti vaikystėje – ar ne liūdesio, nerimo ženklas? O visą gyvenimą lydėjęs pomėgis karstytis kuo aukščiau, kuo pavojingiau? Žemės trauka ar bandymas pažinti mirtį?

Beveik kartu su „Broliais Liūtaširdžiais“ Astrida Lindgren pateikė knygą suaugusiesiems „Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto“ .

Nedideliame leidinyje, kurį prieš penketą metų išleido ir „Šviesa“ – penki rašiniai. Dalis jų – apie Astridos vaikystę. Yra ir patarimų būsimam rašytojui, ir apmąstymų, kodėl reikalingos knygos.

Švedų spaudoje ji skelbė pasaką suaugusiesiems „Pomperiposa Monismanijoje“. Rašytoja, netekusi brolio politiko, ėmėsi politikos. Ta pasaka buvo tiesiogiai nukreipta prieš socialdemokratų valdžią – prieš per didelius mokesčius. Istorijos pabaiga lemtinga: socialdemokratai rinkimus pralaimi. Ne tik literatūros žinovai, bet ir patys politikai pripažino, kad Pomperiposos nuotykiai pakeitė Švedijos gyvenimą.

Pačiai Astridai ne turtai rūpėjo. Gyveno kaip gyvenusi tame pačiame bute. Ir baldai – seni, įprasti. Mėgo prisipirkti turguje vasaros gėrybių. Pernakt virdavo uogienes savo vaikaičiams.

Rašytojai buvo per aštuoniasdešimt, kai ryžtingai nutarė neberašyti. Pažadą tesėjo.

Ką veikė? Svajojo. Tamsią naktį mėgo pati sau įsivaizduoti: ji – ūkininko žmona. Žiema, tamsa, šaltis... Per kaimą keliauja išguitas vaikas – beldžiasi nedrąsiai į jos duris. Astrida jį priima, sušildo, maitina, migdo.

„1988 metų ruduo. Ar tik Astrida netampa vis panašesnė į paukštę, – mąstau aš, – į lengvą, trapią paukštę“, – taip rašė Margareta Strömstedt... Ji – ne tik rašytojos gyvenimo tyrinėtoja. Ji – artima bičiulė. Strömstedt publikacijomis, rašydama apie Lindgren, labiausiai ir rėmiausi.

Paukštė Astrida į Nangijalą išskriejo ne taip jau seniai – 2002 metų žiemą.