Įlūžti į pasaulį
Vytautas Stankus, Vaikščiojimas kita ledo puse, Kaunas: Nemunas, 2009, 64 p.
Įdomūs poetai debiutuoja retai. Paprastai debiutantai vos teįžiūrimi pro įtakų, sekimų, kompleksų, rutinos ir banalybės ledą. Juk kad ir kiek žiemą pro tą ledą žvelgsi, žuvies nesimatys.
Ar matosi Vytautas Stankus? Kaip kam. Man labai gražiai matosi. Matyti tai, kad poetas labai kryptingai ir atsakingai keliauja. Poezija ir yra kelionė, tik daugybė ją rašančių keliauti net nebando. O šis, regis, taip.
Kad iškeliautum, reikia prasimušti pro minėtą ledą, išsikirsti eketę (iš vidaus!), įlūžti į pasaulį. "Medžiai nukrito į žemę gerai, o mes – atvirkščiai", – kadaise rašė S. Geda. V. Stankus nenukrito – įlūžo, vaikščiodamas kita ledo puse.
Gal jis serga, tas V. Stankus? Klausimas, matant eilėraščius "Dusulys", "Karščiavimas", visą ciklą "Luošystės" ir pan. Pridėjus dar pluoštą tekstų apie vienatvę ir pačias įvairiausias kitokias negandas, ima noras mesti knygą šalin, nes kiek čia galima rodyti savo stigmas? Jaunieji poetai labai mėgsta būti liūdni, vieniši ir luoši, o nuo antrosios knygos jie, visomis šiomis vėliavomis nešini, jau puola ieškoti Dievo. Tuo maloniau, kai žmogus, rašydamas tokiomis slidžiomis temomis, nepaslysta. Man nepasirodė, kad V. Stankus čia būtų paslydęs, tekstai nesukiūžta nuo savo "temų svarbos". Autorius gerai išmoko neslidinėti, vaikščiodamas kita ledo puse.
Ir nieko apie šią knygą nepasakysi tokia trumpa anotacija, nes kalbos daug. Daug gražių eilučių, ypač eilėraščių pabaigų, pats poeto pasaulis toks maloniai gaudžiantis variu (gal ledu, jei šis gaudžia?). Yra ne tokių gražių, kur Stankus kiek virsta Stankevičium (šis geras tik savo eilėse, kitų eilėse jis šiurpus). Bet ir čia negali labai kaltinti – saikas išlaikytas.
Nenoriu pergirti, tad negirsiu. Bet patiko.
Liūdesio miestas
Orhan Pamuk, Stambulas, Vilnius: Tyto alba, 2009, 484 p. Vertė J. Pilkauskaitė.
Toli gražu ne turistinė knyga. Taip, apie Stambulą. Tačiau dar labiau – apie praradimą.
Ją rašydamas autorius turėjo daugybę asmeninių problemų. Todėl knyga labai melancholiška. Ją parašęs, autorius turėjo jau kitų asmeninių bėdų, nes susipyko su gimine. Giminė yra tai, apie ką atvirai rašyti negalima, o miestas yra tai, apie ką galima rašyti tik atvirai.
Jei trumpai, tai autoriaus prisiminimų knyga, kurioje jo gimtojo miesto istorija susipina su jo paties. Tačiau knyga daug gilesnė ir sudėtingesnė. Daugybė ekskursų į Stambulo praeitį, apie jį rašiusių autorių kūrybą. Žvilgsniai į įvairius jo rajonus, prieštaringų prisiminimų atodangos. Ir – liūdesys, melancholija, vienatvė.
Tai prasideda dar vaikystėje. „Pirmas dalykas, kurį sužinojau pradėjęs lankyti mokyklą, buvo tas, kad kai kurie žmonės yra kvaili, o antras – kad tarp tų kvailių pasitaiko visiškų idiotų.“
Jausmas, patiriamas tarp kvailių, yra vienatvė, o bruožas, kvailių priskiriamas tarp jų atsidūrusiam, vadinamas arogancija. Ar arogantišku laikytinas pats nykstantis, praeinantis Stambulas? Ne, nes jį liudija ne kvailiai. Kvailiams jis nerūpi, kaip nerūpėjo Kemalio Atatiurko vakarietiškoji linija arba pokarinis amerikiečių mokytojų entuziazmas. Šiaip ar taip, senasis Stambulo pasaulis sugriautas ir toliau tebegriūva O. Pamuko sieloje.
Labai dekadentiška knyga, savo nuotaika. Griūvantis Stambulas ir degraduojanti istorija. Tačiau ir labai šviesi knyga, savo talento jėga. Parašyta taip, kad verkti norisi. Visos kitos knygos apie Stambulą, veikiausiai, atrodys juokingos.
Veidrodėli, pasakyk
Eva Maria Zurhorst, Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis, Vilnius: Tyto alba, 2009, 248 p. Vertė J. Ludavičienė.
Kai O. Pamuką ištiko asmeninė krizė, jis parašė knygą "Stambulas". O kai asmeninė krizė ištiko šios knygos autorę, ji ir parašė šią knygą. Krizių išdava – knygos. Pačios skirtingiausios.
Žinoma, šeimos krizė – tai ne civilizacijos, tačiau žinant, kad kiekvienas žmogus yra pasaulis, galima su tuo nesutikti.
Autorė yra psichoterapeutė, nors gal kiek pernelyg atvira, nes savo šeimos krizės istoriją išnarsto po kaulelį. Būčiau jos vyras, tuojau pat vėl ją palikčiau (paliekama ne vien tik išeinant).
Tokia čia ir problema – ar atitoldamas vyras išsineša ir žmonos savastį. Kas ji be jo? Ir ar galima būti vėl kartu. Jei taip – tai kaip? Paprastai: tikėkite savimi.
Man čia kiek per daug didaktiško kalbėjimo, o ir kalbėjimo apskritai. Viskas įmanoma taupiau. Tačiau patirtis universali ir patarimai veiksmingi. Apsidairykit šeimoje, gal ši knyga, neduok tu, Dieve, jums?
