Įstrigo ir įsiminė Laurynui Katkui

Kazys Binkis
Vokiškas pavasaris

Berlynas aukštyn kojom drybso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
Gatvėse medžiai apkarpyti
Nežino, ar jiems sprogt, ar ne...
Tiktai už lango vazone
Svaigių, skanių kvapų pilni
Narcizai pradeda šaipytis
Lyg vaikas alkanas sapne.
Žvėryne miega krokodilai,
Liūtai beždžionės ir gyvatės.
Šalia Žvėryno savo viloj
Jau rengias gult aristokratės:
Juk metas jau – nakties antra.
Tramvajai ir automobiliai,
Pabaigę gatvėse kadrilį,
Seniai po urvus išsislapstė,
Pralenkdami kuris katrą.
Jau vietoms merkias elektra.
Pakilo mėnuo dar aukščiau.
Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų,
Pakreipęs savo snukį plokštų,
Jis išsižiojo dar plačiau
Ir atsiduso. Pūstelėjo.
Ir šiltos srovės minkšto vėjo
Užliejo knarkiantį Berlyną.
Mėgino mėnuo į Žvėryną,
Bet staiga pro stiklus pamatęs,
Kaip rėdosi aristokratės,
Paraudo senis ir už bokštų
Užrito savo veidą plokštų.

Iš įvairių laikų ir kalbų mėgstamų eilėraščių „Nemunui“ atrinkau tris lietuviškus, kurie susiję su man aktualiais įvykiais ir patyrimais.

Seniausias jų – Kazio Binkio „Vokiškas pavasaris“ man tapo beveik talismanu, jo kopiją pasiimu į kiekvieną kelionę Vokietijon. Pradedant nuo chrestomatinio įžanginio sakinio, tai efektingas tekstas: parversdamas Berlyną aukštyn kojomis ir įžūliai pavadindamas mėnulį „senu idiotu“, K. Binkis tarsi demonstruoja savo avangardistinius raumenis. Užuot pagarbiai apdainavęs didžiulį ir modernų miestą, su kuriuo tuometės (o ir dabartinės) Lietuvos miestai lygintis negali, K. Binkis kalbasi su juo truputį iš aukšto. Gali tik stebėtis jo pastabumu; pro jo akis nepraslysta ne tik miesto geografija (Tiergartenas), transporto „kadrilis“ (šiandien sakyčiau – hauzas), bet ir visuomenės viršūnėlės bei padugnės (aristokratės ir alkani vaikai). Tačiau bene ryškiausias tekste yra skirtumo tarp miesto gyvenimo ir gamtos motyvas. Mieste negalioja natūralus dienos ir nakties, metų laikų ritmas, elektros viela pažabotas net mėnulis.

Be abejo, gamtinius motyvus K. Binkis išsitraukia iš tėvyninio lagamino. Taigi galima sakyti, kad eilėraščio tema yra dviejų pasaulių – gamtiškos Lietuvos ir modernaus Berlyno susidūrimas. Būtent čia atsiskleidžia didžiausia jo vertė: nors, kaip sakyta, poetas nesitapatina su didmiesčiu, išlaiko nešališką poziciją – nepuola barti išsigimusios civilizacijos ir šlovinti nesugadinto lietuviško kaimo. Šią poziciją liudija netikėtas poeto alter ego eilėraštyje. Neilgai teišbuvęs Vokietijoje, jis nedrįsta kalbėti pirmuoju asmeniu, todėl daro gudrų ėjimą – pasislepia po mėnulio, vaizduojamo kaip naivus ir provincialus kaimo senelis, kauke. Valiūkiškas tonas, kurį pasitelkus vaizduojami mėnulio nuotykiai Berlyne, vietomis priartėja prie vaikiškų istorijų. Tačiau paskutinis epizodas, kur pamatęs „besirėdančias aristokrates“ mėnulis susigėsta, kupinas komizmo ir gero žmogiško elgesio pažinimo.

Eugenijus Ališanka
juodasis pienas

sniegą sukelia saulė
vėjas pats kyla iš eglės šešėlio
drėksdamas rūką spygliais

esu alkanas esu perdžiūvus skvero žolė
esu varnėnas iškritęs iš lizdo sliekas
kalno adomas pirmas riksmas
gyvatės liežuvis

esu tavo meilužis kuris naktį taškos
po juodąjį pieną pelkių akivaruos klausydamas
paukščių riksmų varlių kurkimo gervių šokio
mylėdamas tave kartu su jais kartu
su tūkstančiais delnų glamonėjančių tavo
pabundantį saulėje kūną tavo ataugančius
                                                        plaukus

esu tavo vyras ir todėl atiduodu tau sėklą
mirusį ąžuolo kūną ir klevo sapnus
sueinu į tave kurmių urvais lapių olom
nusileidžiu į degančią tamsą trumpam
kaip tik gali pavasario žaibas

Apie šį Eugenijaus Ališankos eilėraštį iš etapinės, mano įsitikinimu, jo knygos „Dievakaulis“ kalbėti nėra lengva. Knygoje yra ištisa serija panašios kokybės tekstų, kurių įspūdžiai mano atmintyje persikloja. Svarbiausia turbūt tai, kad E. Ališankos rašymui būdingas ypatingas lakumas, takumas ar kintamumas. Jei reikėtų pasakyti, į ką man panašūs jo tekstai, juos lyginčiau su nuolat, bet negarsiai čiurlenančiu upeliu. Taip ir šitas eilėraštis – jame yra komplikuotų metaforų ir literatūrinių nuorodų (jau pavadinime galime įžvelgti aliuziją į Paulio Celano „Mirties fugą“), tačiau skaitant jos kažkaip išsiklibina ir įsilieja į bendrą kalbėjimo srautą. Skyrybos ženklų nebuvimas niekuo dėtas – tai gilesnės plotmės, poetinės mąstysenos bruožas.

Kita vertus, taip apie meilę lietuvių poezijoje nedaug kas rašė. „Tikriems vyrams“ (jų autoriaus kartoje netrūksta) sunkiai pasiduoda tema, kuri yra vienas tikriausių poezijos šaltinių. O šiame eilėraštyje regime lengvus potėpius, juslų, bet ne goslų paveikslą, išlaikantį taktą, nes poetas žino, ką galima pavaizduoti, o apie ką reikia patylėti.

E. Ališankai moteriškumas sutampa su gamta, gamta – su moteriškumu. Kas nors pasakys – kaip naivu taip galvoti šiais sekso rinkodaros, plastinės chirurgijos, neurochemijos ir kitokiais laikais. Na, ir tebūnie.

Donatas Petrošius
Praėjusiai – artėjančiai
ir neišvengiamai

štai ir vėl tu laisvas višį trans-
porto kamščių tarp signalinių šviesų ir
                                                        smogo
sandalai slidės smilkalų antenos
nedžiūva skalbiniai Taurakalny kaip ant
                                              Tibeto stogo

brendi per sąnašas kurias paliks liūtis
šaligatvy ir graffiti vaikai teplios ant
                                        sporto salės sienos
užklys visi pažįstami ir baltas perpus sausas
rūkas troleibusais auštant nuokalne
                                        riedėsime į pievas

pažvelk į tamsą savo sielos stadionas
įsiutęs kiauras kamuolys virš vartų
                                                saliutuoja
trečiam aukšte į kairę stiklas tiems kur tiki
                                              bus balkonas
čia Raineris Marija čia balti tapetai o čia
                                      tylos laboratorija

taisyklės išimtys smulkmė kišenėj suvenyrai
                                                      iš Maroko
kiekvienas kartas avangardas išsižiok
                                            desertas džiazas
gegužės penktą ryto po langais užkimusios
                                                gerklės choro
ir bandymai nušvist skanduojant visa tai
                                                        miražas

o kas dabar vogti sapnai į galvą šukės išbyrės
kur būta liustros temsta dar trumpesnės
                                                          naktys
nuo tilto spoksai apačion ir ji šalia slapta
                                                          vilies
kad ji yra stebies už ką tave jos myli ak tos
                                                          naktys

Donato Petrošiaus eilėraštis įžengia į Vilnių – ne „senųjų stogų“, anot dainuškos, Vilnių, o į dabartinį miestą su kamščiais ir smogu, skalbiniais ir graffiti. Pažįstu aprašomąją vietą: esu ne kartą sėdėjęs po Raineriu Marija, žiūrėjęs pro langą į stalinistinės statybos sporto salę ar faneros pašiūrę, kurią šalimais susirentė benamiai. Bet manau, kad ir to nežinant eilėraštyje puikiai juntama skurdaus, chaotiško, bet gyvo Naujamiesčio aura. Esu net linkęs galvoti, kad šitam Vilniaus kvartale poetas apsigyveno ne atsitiktinai, o kažkokios nuojautos vedamas. Šiaip ar taip, dabar kvartalas gyvuoja ne tik ant Tauro kalno, bet ir literatūroje.

Dar vienas netikėtumas: aplinkinis bruzdėjimas ir chaosas autoriaus neblaško, atvirkščiai – įkvepia (tvarkingos vietos dažniausiai yra mirusios vietos). Vienas po kito išnyrantys daiktai ir įspūdžiai tik paryškina melancholiškus jo apmąstymus. Todėl kai puikiai plaukiančiame pirmame posme Taurakalnį poetas palygina su Tibetu, tai ne šiaip graži metafora. Skirtingai nei daugelis, D. Petrošius nebijo tuštumos ir vienatvės, tiki jos kūrybine galia: „tiems kur tiki bus balkonas“; garsas atsiranda tik „tylos laboratorijoje“. Vis dėlto blaivus, kiek ironiškas požiūris į savo vaidmenį lemia, kad eilėraščio neskaitome kaip „dvasingų“ potyrių aprašymo. Painių ryšių tarp netekties ir atradimo suvokimas gelbsti ir truputį romansiškas paskutines eilutes: mylinčios akys galbūt yra ne moters, o tos pačios neišvengiamos vienatvės.