Apie vaikus ir vaikų literatūrą

Lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus surinktuose dvylikoje lietuvių tautosakos tomų galima rasti labai "negražių" pasakų su visokiais "papais", "pautais" ir kita vulgaroka liaudiška ekspresija. Pateikiamos netgi įvairios seksualinės perversijos, kur brolis su seseria sugyvena vaikų, tėvas veda dukrą ir t. t.

Skaitant šias J. Basanavičiaus surinktas pasakas galima spėti, kad XIX amžiaus lietuviškoje kultūroje dar nebuvo takoskyros tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio, t. y. vaikai dar nebuvo laikomi nevisaverčiais. Kada tai atsitiko ir dėl kokių priežasčių – sunku spėlioti. Gal dėl XX a. pradžioje padidėjusios Katalikų bažnyčios įtakos Lietuvos kultūros procesui? Gal dėl bendrų pasaulinės psichologijos tendencijų, skatinančių vaikams rodyti "gražų" pasaulį, tikintis, kad tada vaikai išaugs labai gražūs ir laimingi. Ar ne dėl tos priežasties sovietiniuose lietuvių literatūros vadovėliuose K. Donelaičio šūdvabalis buvo pavirtęs juodvabaliu?

Deja, čia atsiranda ir kitas pavojus, kad taip įvairiais "tabu" išauklėti vaikai dažniau užauga infantilūs ir nebepažįsta (neatpažįsta) dabartinio pasaulio su visom jo perversijom, subtilybėm ir niekšybėm. J. Basanavičiaus laikais dominavo natūrali per šimtmečius susiklosčiusi tautosakinė pedagogika.

•

Vaikystėje ne kartą skaitytas J. Biliūno apsakymas "Kliudžiau", matyt, ne vienam lietuviui yra įstrigęs giliai atmintin. Gal dėl to, kad jame aprašomas nusikaltimas ir pateikiama jo įvertinimas, savianalizė, t. y. suveikia neigimo neigimo dėsnis ir minusas virsta pliusu. Panašiai kaip F. Dostojevskio "Nusikaltime ir bausmėje". Juk jei F. Dostojevskis vien būtų aprašęs, kaip preciziškai suplanuojamas ir atliekamas senutės nužudymas, tai tebūtų viengubas neigimas. Jei neįvyksta joks sąmonės pasikeitimas, pasakojimas netenka prasmės.

Nelengva vienareikšmiškai įvertinti J. Biliūno apsakymą "Kliudžiau". Ko šis apsakymas moko jaunąjį skaitytoją, kokios etinės vertybės jame deklaruojamos? Apsakyme lyg ir patariama nežudyti gyvulėlių. Puoselėjama užuojauta silpnesniam, gamtos meilė. Tačiau tuo pat metu skaitytojui peršamas sutirštintas asmeninės kaltės pajutimas, net ir patį kūrinio pasakotoją persekiojantis iki pat senatvės. Taigi apsakymas "Kliudžiau" skaitytoją tarsi pririša prie jo jaunystės nuodėmių, siūlo jaustis amžinai kaltam ir nelaimingam. Atrodo, kad kūrinys atitiko lietuvio mentalitetą, o gal net savaip prisidėjo prie tokios galvosenos įtvirtinimo.

Savigraužos, depresijų apimtiems žmonėms psichologai ir dvasininkai siūlo atsiprašyti, nueiti išpažinties, apgailėti visa tai, kas buvo, ir užmiršti. T. y. atleisti sau pačiam, taip išlaisvinant pasąmonę, ir laimingai gyventi toliau. Ne veltui "laimės žiburio" siekiantieji, atsigręžę atgal, pavirsdavo akmenimis.

Vytautas P. Bložė filme "Švendubrės Šamanas" postringauja maždaug taip: "O, jeigu lietuvio mentalitetas būtų formavęsis daugiau skaitant K. Donelaitį, Šatrijos Raganą ar žiūrint M. K. Čiurlionio paveikslus!"

•

Kuo skiriasi vaikų literatūra nuo suaugusiųjų literatūros? Vaikų literatūroje akivaizdžiau deklaruojama etinių vertybių sistema. Tokia literatūra siekia pažadinti šviesos, meilės, gerumo ilgesį. Tačiau tarnavimas šviesai, meilei, gerumui nebūtinai pasireiškia tiesioginiu šviesos vaizdavimu. Kartais ir tamsaus ar liūdno pasaulio rodymas atlieka pažintinę, "grūdinamąją" misiją. (J. Basanavičiaus surinktoje tautosakoje taip pat rasime siaubo pasakų apie nukąstas galvas ir duris, užkištas žmogaus pirštu...)

Argi suaugusiųjų literatūros kūrimo taisyklės kitokios? Jos, regis, visur daugmaž panašios: jei literatūros kūrinyje užfiksuotas koks nors žmogaus (jo sąmonės) keitimosi principas – kūrinys gyvas.

Kam skirtos Anderseno, Hauffo pasakos – vaikams ar suaugusiesiems? Šiems autoriams toks klausimas, sakytume, neaktualus – tai tiesiog aukšto lygio literatūra, ir tiek. O tai, kad sukurta ji pasakos, o ne apsakymo ar eilėraščio forma, – tik rašytojo stiliaus ir mąstymo dalykai. Dauguma G. G. Mįrquezo apsakymų ir netgi romanų paremti pasakų kūrimo principais. Pvz., garsusis apsakymas apie senį dideliausiais sparnais: pajūryje randamas nukritęs senas angelas, jis uždaromas su vištom į narvą ir turistai iš visur važiuoja jo žiūrėti, net tiki, kad vien angelo pamatymas išgydo daugelį ligų. Tačiau netrukus angelas visiems nusibosta, nes tuo metu miestelyje pasirodo didelė vorė su moters galva...

O F. Kafkos žmogus-vabalas po lova? Modernioji XX amžiaus proza pasakos žanrą puikiai pritaikė suaugusiųjų pasaulio reikmėms.

•

Patriarcho J. Basanavičiaus surinktų "Pasakų lietuviškų" pirmame tome yra pasaka "Apė bajoro dukterį, katra į vaiską išėjo". Trumpai priminsiu pasakos turinį. Bajoras neturi sūnaus, o turi devynias dukteris. Nėra ką leisti į kariuomenę, tai viena iš dukterų išsiprašo eit į žalnierius – tėvas ją aprengia, nukerpa plaukus ir išleidžia pas karalių tarnaut. Gerai betarnaudama dukra tampa generolu. Bet štai netikėtai karaliaus dukra užsimano už šito "generolo" ištekėt. Karaliui tai kas – iškelia vestuves ir apvesdina. Tačiau jau pirmąją vestuvių naktį, kai tik "generolas" užmiega, karalaitė jį apžiūri ir labai nusimena nieko vyriško nesuradusi... Tada ji pasiskundžia tėvui, kad su tuo vyru gyventi nebenorinti. Įpykęs tėvas karalius kaipmat išsiunčia žentą pas kaimynystėje gyvenantį žiaurų karalių, kad šis netikusį jaunikį nugalabytų. Keliaudamas "generolas" sutinka žmogų, šokinėjantį medžių viršūnėmis, žmogų, raunantį ąžuolus, ir taiklų medžiotoją, šaudantį zuikius. Jie kartu nukeliauja pas žiaurųjį karalių, tą niekšą nugali ir tada jau eina atgal. Pakelėj užeina trobelę. Toliau cituoju:

"Ten rado visko ant stalo valgyt ir gert. Pavalgę nežino ką daryt. Kad nieko tuose namuose nebuvo, karaliaus žentas užsilipęs prišiko ant stalo. Parėjus ragana niekaip daugiau nekeikė, tik sakė:

– Jeigu vyras – kad gautų mergiškus pautus, o jeigu merga – kad gautų vyriškus!

O beeidamas karaliaus žentas pajuto, kad jam išdygo pautai. Prasidžiugęs ėjo namo. Parėjęs vėl gyveno su savo pačia. Tada pasigyrė jo pati, kad geras vyras, ne toks kaip pirma. Dabar mylisi ir gyvena po šiai dienai, jei nenumirė".

•

Nesvarbu, ar vaikų literatūroje vaizduojamas gražus pasaulis, ar negražus. Svarbi sąmonės pasikeitimo, prasiplėtimo galimybė. Bet norint tai pasiekti reikia nugalėti pirmąjį skaitytojo pasipriešinimą ir jį prisijaukinti it kokią Mažojo princo lapę... Norint tai padaryti, reikia kalbėti ta kalba, kurią suprastų šiuolaikinis skaitytojas. Humoro, absurdo, anekdoto, melodramos, parodijos, repo, kompiuterinio žaidimo ar pan. kalba. Ir dar reikia atsiminti tai, ką žino jaunasis skaitytojas, t. y. sugebėti grįžti į vaikystę.

Kodėl daugelis menininkų idealizuoja vaikystę? Gal todėl, kad vaikystėje žmogus dar nėra užmiršęs ano pasaulio, kuriame buvo prieš gimdamas. Jis yra atviros sielos – nuoširdus, mylintis šį trapų pasaulį ir norintis jį išsaugoti, papuošti, t. y. vis dar naivus idealistas. Gal dėl to knygos, kuriose užfiksuotas toks tarsi dzenbudistinis vaikiškos sielos lygmuo, – nesensta. "Mažasis princas", "Rugiuose prie bedugnės", "Pienių vynas" ir aibė kitų...

Kartais galvon šauna tokia paika mintis, kad vaikai į šį pasaulį ateina kažko mus pamokyti, o mūsų darbas – kaip nors nenuskriausti savo mokytojų, juos mylėti, puoselėti ir gerbti. Ir išgirsti...

•

Aš, kaip turbūt ir kiekvienas tėvas, galėčiau pateikti krūvas pavyzdžių iš savo gyvenimo, kai vaikai yra buvę mano didžiausiais mokytojais, kantrybės ugdytojais, egoizmo naikintojais ir t. t. Tarkim, kartą gulėjau lovoje sirgdamas gripu ir labai supykau, kai mažiausioji Severija – ji tuomet tebuvo pusantrų metukų – įėjusi į mano "šventą" kabinetą drįso maigyti mano "švento" kompiuterio mygtukus.

– Severija, liaukis, – sušukau aš ir tuoj pat pamačiau, kad Severija naivia veido išraiška atsisuko, truputį išsiskėtė ir mano "šventam" darbo kambary ant grindų atsirado balutė. Supratau, kad mūšį, ko gero, pralaimėsiu beviltiškai, tad reikia "nepastebėti". Įsikniaubiau į knygą ir nutariau apsimesti, kad nepamačiau šio nemalonaus nesusipratimo. (Tiesa, užmiršau dar pasakyti, kad Severija į kelnytes tuo metu jau nebedarydavo...)

– Tėte, kaip gyveni? – po minutės tylos pasigirdo naivus Severijos balsas ir supratau, kad manęs ji nepaleis, kol nepamokys iki galo. Suvokiau, kad esu paguldytas ant abiejų menčių, pradėjau juoktis ir pasidaviau be mūšio, – supratęs, katras iš mūsų čia svarbesnis ir išmintingesnis.

•

Tie, kurie mato ir fotografuoja auras, pastaruoju metu pastebi keistą reiškinį, vadinamąjį "Indigo vaikų" fenomeną. Indigo – tai tokie vaikai, kurių auros yra krištolinės spalvos, t. y. tokios, kokių anksčiau Žemėje dar nėra buvę. Masiškai Indigo vaikai ėmė gimti maždaug apie 2000 metus, ir visiškai nesvarbu, kokiose šeimose – vienodai sėkmingai krištolinukai gimsta ir alkoholikų, ir inteligentų šeimose. Šiuos reiškinius analizuojantys žmonės daro išvadą, kad Žemėje ėmė rastis naujos, gerokai aukštesnės kokybės sielos, subtilesnės už dvidešimtojo amžiaus sielas. Gal Kūrėjas tuo būdu bando apsaugoti pasaulį nuo totalinio susinaikinimo, pamatęs, kad anksčiau sukurtasis sielos variantas nedavė tokių savaiminės dvasinės raidos rezultatų, kokių buvo tikėtasi. Ir dar šie aurų tyrinėtojai konstatuoja, kad gyventi tiems krištoliniams vaikams bus nelengva, nes juos įvairiais griežtais, pasenusiais metodais bandys mokyti ir perauklėti XX amžiaus auklėtojai.