Angelų prieglauda, arba neužaugoms – dangus

Lietinga popietė. Paskutinis vasaros šeštadienis. Didesniais ar mažesniais bureliais, praėję laikinosios sostinės Rotušės aikštę, ant žolytės prie Maironio muziejaus rinkosi jaunimas (bei jauni širdyse) iš visų Lietuvos kampelių. Čia turėjo vykti renginys kodiniu pavadinimu KV-4.

Jūs į rašykų vakarą?

Pirmieji, nedrąsūs apsiuostymai. Čia pataikėm? Žinoma — viskas atitinka —rugpjūčio 30-oji, Kaunas, Maironio muziejus, ketvirtasis interneto svetainės http://rasyk.kitoks.lt kūrybos vakaras.

Muziejaus sargas, pasigailėjęs jaunimo (arba žolės — dar, neduokdie, ištryps), pakvietė visus į vidų. Organizatoriai vėlavo, bet tai tik į gerą — dalyviai, prieš lipant scenon, turėjo laiko susipažinti, išgert arbatos — ar raminamųjų.

Darbščioji Rūta lakstė nuo žmogaus prie žmogaus.

Jūs užsiregistravę?

Visus suskaičiuoti, sustatyti į eiles, atsižvelgti į pageidavimus – vieno paskutinį traukinį, kito asmenines ambicijas.

Jūs tikrai registravotes? Nematau jūsų sąrašuose.

Ne bėda. Laiko ir vietos užteks visiems.

Pasiruošę? Pradedam!

Štai, pagaliau. 18:00. Visi nenoriai atsitraukia nuo savo pašnekovų.

Atleiskite, pareiga šaukia, suprantate – man tuoj į sceną!

Pirmoji, oficialioji dalis. Didelė salė, didelė baimė. Greitai užimamos geriausios vietos — sėdintiems gale juk dažniausiai nei kas matos, nei girdis. O juk to čia visi ir susirinko. Pasiklausyti vieni kitų. Pasižiūrėti, kaip kas iš tikrųjų atrodo.

Dauguma jų nėra vienas kito matę. Bendraujant virtualiai tai nėra būtina. Bendraujant virtualiai jie visi drąsesni.

Gal žinai, kaip atrodo varzha?

Nuo pirmojo kūrybvakario — ir, tuo pačiu, pirmojo jų susitikimo — praėjo daugiau nei metai. Nuo paskutiniojo, gimtadieninio — beveik pusmetis. Pasikeitė daug kas. Net veiksmo vieta. Buvo Vilnius, yra Kaunas, kas žino, kas bus toliau...

Koše, ko tu čia trepsi? Skaityk!

Vieni ateina tam, kad pasirodytų. Kiti slepiasi pakampėmis. Neduokdie, dar kas atpažins.

Vieni skaito tyliai, įbedę žvilgsnius į popiergalį su atspausdintu tekstu. Kiti šukauja, maža to, dar žaisliniais (?) revolveriais mosikuoja. Ir vienus, ir kitus pasitinkama draugiškai, su šypsena.
Supratinga — ji naujokė, gal kitą kartą skaitys garsiau; arba atlaidžia — jis psichas, belieka tik susitaikyti. Abu yra čia savo vietoj.

Mėta, mes tave mylim!

Vyrauja poezija. Suprantama, visgi — poezijos (ir poetų) šioje svetainėje daugiausia. Ir ji — lai neįsižeidžia prozininkai — stipriausia.

Gal arbatos?

Laikas bėga greitai. Vienas, du, trys... dešimt pirmųjų. Kiekvienas gauna po akmenuką su užrašu.

„Aš viduje”. „ Gražus kai šlapias”. „Čia pragraužė kirmelė”. „ Aš neapvalus”.

Pertrauka. Šį vakarą ant scenos jų bus dar dvigubai tiek.

Organizatoriai bendrauja su žiniasklaida, kiti tuo metu okupuoja apkrautus skanėstais stalus. Daugumos jų nerasite parduotuvėse. Rankų darbas. Tokia tradicija. Ne vien rašyti jie moka. Ne vien rašymu žmogus gyvas.

Pyrago?

Nervingi parūkymai kiemelyje. Drebančios iš išgąsčio (o gal iš laimės) rankos.

Aš galiu. Juk taip laukiau. Aš galiu. Galiu.

Vieni dalyviai mintyse kartojasi eilėraščius, kiti - nekantriai gniaužo rankose
spausdintus ar ranka perrašytus tekstus. Vėl išlekia parūkyt. Gerbėjai nepaleidžia
iš akių savo mėgstamų autorių.

Labas. Aš, aš ... Man patinka tavo eilėraščiai. Ypač tas. Turiu bėgti. Iki.

Sukasi galva. Gal nuo dėmesio, o gal tik nuo nikotino.

Temsta. 

Paliekam gražiąją Maironio muziejaus salę. Kraustomes į rūsį.

Angelų prieglauda. Saugokit galvas — skelbia užrašas prie įėjimo. Nepadeda — belakstydamas vis kažkas užkliūna.

Neužaugoms – dangus — pasigirsta nuo scenos. Linkteli pritarinčiai, pasižadi kitą kartą prisiminti. Veltui. Nusišypsai augančiam guzui. Neužaugoms — dangus.

Atsiranda gitaros, kviestiniai svečiai. Nedaug jų atvyko — nežinojo, ko tikėtis. Tikriausiai taip ir nesužinos, ką prarado. Edmundas Janušaitis vienintelis nepabūgo. Lūpinė armonikėlė. Išsijudinom.

Pašoksim?

Laikas vyriausiajam. Sidabrinė Vlado Kalvaičio plaukų spalva išsiskiria iš bendro blond-raudon-juodaplaukių fono. Išsiskiria gerąja prasme. Tinka čia kuo puikiausiai. Rašykai suklūsta. Didžiuojasi. 

Dieve, nesitikėjau! Čia tikrai tu?

Rašykų jau beveik du tūkstančiai. Čia gali sutikti kaimyną iš antro aukšto ar draugą iš smėlio dežės. Bet ir — savo lietuvių kalbos mokytoją. Čia gali sutikti bet ką. Arba kažką.

Žinoma, ne visi jie atvyko į Kauną. Susirinko apie šimtą. Kas žino, daug tai, ar mažai.

Pritrūksta akmenukų.

Pasirodo paskutiniai. Padėkos kalbos. Visų pirma — šeimininkei, Maironio muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei. Toliau — Rūtelei, renginio galvai ir kojoms. Galiausiai — Vidmantui, svetainės krikštatėviui, be kurio nebūtų čia nei vieno iš mūsų.

Kas toliau?

Nervingi skambučiai į traukinių/autobusų stotis. Paskutinis į Klaipėdą/Vilnių/Šiaulius? Kaip tai nebevažiuoja?

Aš turiu laisvą lovą...

Diskusijos iki paryčių. Ilgi atsisveikinimai. Iki kito karto. Ore kvepėjo įkvėpimu.