Andre Breton (1896, Tenšebrė – 1966, Paryžius)

Apie Andre Bretoną kalbasi Astrida Petraitytė ir Genovaitė Dručkutė

Pagrindinis siurrealistinio judėjimo variklis buvo Bretonas?

Bretonas – siurrealistinio judėjimo teoretikas ir praktikas, didžiausias autoritetas. Jis – įvairių siurrealizmo parodų organizatorius, paskaitų, viešų akcijų rengėjas, jis – rašytojas, sukūręs, manau, ryškiausius siurrealistinius kūrinius.

Dailininkai jį vadino "siurrealistų popiežiumi" – dėl jo valdingo, kategoriško charakterio. Psichoanalitiniu požiūriu nagrinėjant Bretono kūrybą, asmenybę, gyvenimą, tokio jo charakterio šaknys randamos vaikystėje, kai jis išgyveno vienatvę, nuolatinius valdingos motinos draudimus…

Kategoriškas, net autoritariškas Bretono charakteris buvo daugelio nesutarimų su bičiuliais, siurrealistais rašytojais ir dailininkais, priežastis. Apibūdinimas "siurrealizmo popiežius" Bretonui tinka. Jis – žmogus, kuris gyvenimu ir kūryba tarsi įkūnija Paryžių, nors gimė provincijoje, Tenšebrė vietovėje; jo šeimos šaknys – bretoniškos ir lotaringiškos. Sakoma, kad senųjų bretonų palikuonys Prancūzijoje yra kietakakčiai užsispyrėliai; galbūt Bretonas iš tolimų protėvių paveldėjo nenuolaidumą. Iki XX a. pradžios Bretoną augino senelis iš motinos pusės. Vėliau šeima persikėlė į kantono centrą – Pantiną; miestelis įsikūręs Paryžiaus šiaurės rytuose. Šitaip prasideda paryžietiška Bretono biografija; jis bus vadinamas "didžiuoju Paryžiaus poetu". Paryžius kiekvienam, ypač meninių polinkių turinčiam žmogui, yra jo išsilaisvinimo, visapusiško atsiskleidimo vieta – tokį vaidmenį Paryžius atliko Bretono biografijoje.

Turbūt didelį vaidmenį suvaidino anksti pradėti skaityti poetai – Ch.Baudelaire’as, S.Mallarmé… Bretonas iš pat pradžių buvo nusistatęs prieš realizmą?

Bretonui, dar mokantis Šaptalio koleže, vienas mokytojas paskatino jį skaityti Baudelaire’o ir Mallarme poeziją. Bretono poetiniai bandymai iki 1919 m. rodo didelį Mallarme poetinių įvaizdžių, poetinio kalbėjimo, – taigi ne realistinės, bet simbolistinės tradicijos, – poveikį.

Paminėčiau dar dvi lemiamas įtakas, padėjusias Bretonui rasti savo kelią. Tai – A.Rimbaud poezija, – šio poeto knygų Bretonas nepaleidžia iš rankų visą 1914 m. vasarą. Kitas poetas, kurio poveikis prilygsta nušvitimui, sukrėtimui, – Lautreamont’as; jį Bretonas atranda 1918 metais.

Kiek fatališkos buvo draugystės su poetais amžininkais? Štai jaunystėje Bretonas susipažino su Valéry…

Tos draugystės buvo labai svarbios poeto formavimuisi, ieškant kūrybinio kelio. Bretono draugai ir pažįstami buvo įtakingiausi XX a. prancūzų literatūros kūrėjai. Pirma reikšminga pažintis – su Pauliu Valéry; jį Bretonas aplankė 1914 m., dar neprasidėjus karui. Tačiau Bretono ir Valéry bendravimas nutrūko apie 1922-uosius, jau dada ir siurrealizmo epochoje. Vis dėlto Valéry yra skirtas vienas iš trijų pirmųjų Bretono eilėraščių. Kita pažintis, manyčiau, lemtingesnė, yra su G. Apollinaire’u. 1915 m. pabaigoje Bretonas parašo Apollinaire’ui laišką. Kitų metų gegužę jis aplanko sužeistą Apollinaire’ą ligoninėje. Iki pat ankstyvos Apollinaire’o mirties jie dalinasi idėjomis; Bretonas dalyvauja Apollinaire’o suburtame vienminčių ratelyje, būtent čia jis susitinka su kai kuriais būsimais siurrealistais – Ph.Soupault, B.Peret, kurie išliks ištikimi Bretono bendražygiai. Apollinaire’as pataria Bretonui žmogaus psichikos tyrinėjimų rezultatus pritaikyti naujoviškos poezijos kūrimui. Bretonas šiuo patarimu sėkmingai pasinaudoja. 1916 m. – dar viena paminėtina pažintis, virtusi artimu bendravimu, deja, anksti nutrūkusiu dėl draugo mirties; tai draugystė su Jacques’u Vache’u (ši pavardė lietuvių skaitytojams mažiau žinoma). J.Vache’as – vienišius, keistuolis poetas, pasinėręs į savo vidinio pasaulio studijas, smulkmenišką analizę; jis – vienas iš juodojo humoro meistrų. Manau, kad Bretono juodojo humoro bandymai po Antrojo pasaulinio karo – tarsi duoklė jaunystės pažinčiai su Vache’u.

Minėjote Bretono dėmesį žmogaus psichikos reiškiniams. Gal tai buvo dėmesys psichinei patologijai? Jis domėjosi pasąmonės reiškiniais, Freudo mokymu, Pirmojo pasaulinio karo metais, gal ir vėliau dirbo psichiatrinėse klinikose?

Bretono susidomėjimą psichine patologija sąlygojo jo profesija. 1913 m. baigęs koležą, jis įstoja į medicinos mokyklą – ten susidomi psichiatrija. Netrukus kyla Pirmasis pasaulinis karas, tačiau Bretonui neilgai tenka būti fronte, jo paties prašymu, jis buvo pasiųstas į karo psichiatrijos ligoninę, vėliau – į psichiatrijos klinikos neurologijos centrą. Bretonas su Freudo teorijomis, turėjusiomis jam didelį poveikį, susipažino 1916 metais. Freudo psichoanalizę jis taikė gydydamas ligonius. Beje, 1921 m. Bretonas ir Freudas buvo susitikę Vienoje. Kuo galėjo patraukti Bretoną Freudo psichoanalizė? Matyt, tuo, kad parodė būdus, kaip galima atverti pasąmonės vidinę mechaniką. Bretonas pasinaudos šia idėja, kurdamas siurrealistinę poeziją.

"Frontas", kuriame vyko kova dėl siurrealizmo, buvo žurnalas "Littérature".

Žurnalas "Littérature" buvo pradėtas leisti 1919 m.; jo sumanytojas buvo Bretonas, tačiau jam padėjo bičiuliai Ph.Soupault ir L.Aragonas. Šie trys jauni vyrai sudaro būsimos siurrealistinės grupės branduolį. Apie juos susiburia panašiai nusiteikę poetai ir dailininkai; Maxas Ernstas juos įamžina paveiksle "Bičiulių susitikimas". Nuo 1919 m. siurrealizmas (ypač jo teorija) tarsi paženklinamas asmeniniu Bretono antspaudu. Dėmesio vertas faktas: būtent šiame žurnale yra išspausdinama Lautreamont’o poezija; tokiu būdu Prancūzijos skaitytojai galėjo susipažinti su nežinomo, į užmarštį nustumto, jaunystėje mirusio poeto kūryba. Žurnalo "Littérature" leidimas padeda formuotis siurrealizmui. Bretonas ir jo bičiuliai – iš pradžių Soupault, Aragonas, vėliau kiti prisidėję rašytojai, dailininkai – rimtai imasi rengti "poezijos ir kalbos revoliuciją". Tais pačiais metais Bretonas atskiru leidiniu išleidžia ir savo ankstyvąją poeziją, rašytą iki 1919 m.; rinkinėlio pavadinimas simboliškas – "Lombardas". Bet šis rinkinys, matyt, yra atsisveikinimas su simbolizmu, su Mallarmé įtaka; tai tarsi padėtas taškas – toliau Bretonas eis kitu keliu. Todėl esminiu jo poetiniu debiutu reikėtų laikyti "Magnetinius laukus".

Pirmoji siurrealistinės Bretono kūrybos fazė buvo dadaizmas? Tačiau jo santykiai su Tristanu Tzara, regis, buvo gana komplikuoti?

Su Ciuriche gyvenusiu rumunų kilmės poetu Tristanu Tzara, dada judėjimo iniciatoriumi, Bretonas susirašinėjo nuo tada, kai įkūrė žurnalą "Littérature". Kitais metais dadaistas apsigyvena Paryžiuje; prasideda triukšmingų dada manifestacijų metas. Bretonas visur aktyviai dalyvauja; "Littérature" publikuojami dvidešimt trys dada manifestai. Tačiau po dvejų metų šis entuziastingai užsimezgęs bendravimas viešai nutraukiamas. Kokios yra šio radikalaus konflikto priežastys? Tos priežastys ir asmeninės: Bretonas ir Tzara – du stiprūs, valingi, nenuolaidūs žmonės – ėmė varžytis tarpusavyje, nepasidalindami įtakos ir autoriteto; ir idėjinės. Esminis dadaizmo ir siurrealizmo skirtumas – požiūris į praeities literatūrą ir kultūrą. Anarchistiškas, destruktyvus dadaizmas pažodžiui suprato lotynišką posakį "tabula rasa" ("švari lenta"): panaikinti visą poezijos ir kalbos praeitį, pradėti nuo absoliutaus nulio. O siurrealizmas, nors iš pirmo žvilgsnio yra panašus į galingą sprogimą, pripažįsta savo šaknis, ištakas ir sąmoningai tas šaknis nurodo. Savo pirmtakais siurrealistai skelbė ir Rimbaud, ir Baudelaire’ą, ir Lautréamont’ą, ir Nervalį, ir jo dėka atrastą turtingą vokiečių romantizmo literatūrą, ir primityvų negrų meną – skulptūrą bei žodinę kūrybą. Taigi siurrealizmas galėtų būti laikomas romantikų pradėto, simbolistų išplėtoto poezijos ir kalbos atnaujinimo logiška pabaiga.

Kaip siurrealistas Bretonas debiutavo rinkiniu "Magnetiniai laukai"; čia jis demonstruoja "automatinio rašymo" techniką. Galbūt paminėtumėt ir jo "Siurrealizmo manifesto" (kol kas pirmojo) teiginius?

"Magnetiniai laukai" – pirmas siurrealistinis tekstas. Jį pavadinau tikruoju Bretono poetiniu debiutu, tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, jog šį tekstą rašė ne vienas Bretonas – tai jo ir Ph.Soupault bendras produktas, kuriam buvo panaudota "automatinio rašymo" technika. "Automatinio rašymo" apibūdinimą randame pirmame "Siurrealizmo manifeste", pateiktame prancūzų skaitytojams 1924 metais. Manifeste pirmiausia apibrėžiamas siurrealizmas: "Siurrealizmas – tai grynas psichinis automatizmas, kuriuo siekiama ar žodžiu, ar raštu, ar kokiu nors kitu būdu išreikšti tikrąjį minties funkcionavimą. Tai minties diktatas, nesant jokios proto atliekamos kontrolės, jokios išankstinės estetinės ir moralinės nuostatos". Būdas, kaip perteikti mintį, nekontroliuojamą nei proto, nei estetinių ir moralinių išankstinių nusistatymų, ir yra "automatinis rašymas"; viena išskirtinių "automatinio rašymo" formų, anot siurrealistų, yra sapnų fiksavimas. "Automatinis rašymas" yra originaliausias siurrealizmo laimėjimas.

Bretonui, kaip ir kitiems poetams, siurrealistinės nuostatos susipina su prokomunistinėmis nuostatomis.

Siurrealistai – Bretonas, Aragonas, Eluard’as – koketavo su komunizmo idelogija, o kai kurie iš jų (Aragonas ir Eluard’as) rimtai įsitraukė į komunistų partijos veiklą. Koks galėtų būti siurrealizmo ir komunizmo suartėjimo paaiškinimas? Manyčiau, siurrealistai dažnai sutapatindavo poetinį maištą ir socialinę revoliuciją, literatūrą laikydami totaline priemone, gebančia išspręsti visas egzistencijos problemas. Jų propaguojamas "automatinis rašymas" troškimui, geismui, svajonei, sapnui, pasąmonei suteikia išraiškos laisvę – tai iš esmės galėtų pakeisti asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Beje, žodis "laisvė" yra vienas iš kertinių siurrealistų žodžių. Į komunistų partiją Bretonas kartu su kitais siurrealistais įstoja 1927 metais. Tačiau politine kova jis nesusidomi, laikosi nuošaliai, iš pat pradžių išryškėja jo idėjiniai nesutarimai – pirmiausia su Aragonu, vėliau ir su Eluard’u. 1935 m. Bretonas iš komunistų partijos pasitraukė; likusį gyvenimą jis siekė išlaikyti siurrealistinio judėjimo, siurrealistinės literatūros savarankiškumą, nepriklausomybę nuo partinės ir politinės ideologijos. Man Bretonas labiausiai tuo ir imponuoja.

Lietuviškai galime skaityti Bretono knygelę "Nadža". Reiktų pakalbėti apie reikšmingą jo susitikimą su šia mergaite, apie šio kūrinio savitumą – tai turbūt nėra romanas, ir čia ryškus dėmesys parapsichologiniams reiškiniams…

Reikia pasidžiaugti, kad turime nors vieną Bretono veikalą lietuvių kalba; tai yra vienas iš svarbiausių siurrealizmo ir Bretono tekstų. Ši knyga išleista 1928 m.; tai keista knyga, kurią rašytojas vadino ne romanu, bet siurrealistine apysaka ("récit surréaliste", "récit" galima versti ir "pasakojimas"). Bretonas nekentė romanų, vadino juos antrarūše literatūra. Knygos "Nadža" sumanymas gimė, kai rašytoją buvo apėmusi nerimo būsena: tai asmeninių nesėkmių periodas – komplikuojasi jo santykiai su pirma žmona Simone Kahn (su kuria 1929 m. išsiskirs), jis abejoja savo poetiniu pašaukimu, jį slegia ir visuomeninio gyvenimo monotonija, banalumas. Knygos impulsas – 1926 m. netikėtas susitikimas su Nadža, kuri, visų akimis, yra pamišėlė; Bretonui ši pažintis, Nadžos kalbos ir elgesys atrodo pranašiški. Pasakojimas, kurio keturi penktadaliai buvo parašyti per 1927 m. vasaros atostogas, kaip tik ir pradedamas abejonėmis, klausimais, kurie atskleidžia nerimo kupiną Bretono būseną. Jis klaidžioja po Paryžių, nuolat grįžta į tas pačias vietas, jas fotografuoja; knygoje esančios nespalvotos fotografijos – tai ir tikrovės atspindys, ir menas (šiuo metu jos turi ir istorinę vertę). Tačiau klajonės po Paryžių nėra sentimentali kelionė; tai nėra meilės istorija – Bretonas niekad nebuvo Nadžos įsimylėjęs. Tai, kaip sakė autorius, ne psichologinė istorija; anot jo, tai iliustracinė, parodomoji kelionė, įrodanti tam tikrus dalykus. Todėl knygos pradžioje beveik dešimties metų įvykiai – siurrealistų grupės susibūrimo ir susitikimo su Nadža priešistorė – pateikiami glaustai; jie tarsi sutraukiami į vieną dieną, bent jau skaitant susidaro toks įspūdis. O bendravimo su Nadža savaitė, sukrėtusi Bretono gyvenimą, atpasakojama itin smulkiai, tai yra centrinė knygos dalis. Knygos pabaigoje Nadža yra uždaroma į psichatrinę ligoninę, ji vis labiau tolsta ir nyksta iš Bretono gyvenimo, kol galiausiai šis lieka vienas, kaip ir knygos pradžioje. Tačiau epilogas yra viltingas; knyga baigiasi nuojauta, kad laukia geros permainos ir asmeniniame gyvenime (iš tiesų tai bus pažintis su Suzanne), ir visuomenėje (tai stiprėjantys darbininkų neramumai, kaip tyčia, kylantys tose vietose, kur rašytojas buvojo su Nadža). Keista mergina Nadža – pranašė, išnirusi reikiamu momentu tinkamoje vietoje, perdavė savo energiją tylomis bręstantiems latentiniams įvykiams ir išnyko.

Minėjau, Paryžius svarbus miestas Bretonui. "Nadžoje" jis parodo, jog Paryžius – paslaptingų, protu nepaaiškinamų jėgų kondensatorius, ypatinga energija pasižymintis miestas, traukiantis nepaprastas asmenybes, tokias kaip Nadža, jas perdirbantis, įliejantis į kitas grupes, paskui – kai šių asmenybių energija išdalinta – išsiunčiantis jas atgal į provinciją, į pasaulį. Paryžius – tarsi magnetas, kurio galios labai stiprios pačiame mieste, bet kiek susilpnėja už jo ribų. Anot Bretono, už Paryžiaus gyvenimas sustingęs, ten nieko nevyksta.

Paryžius – dailininkų, meninės bohemos miestas. Bretonas nebuvo išimtis siurrealistiniame judėjime ir savo dėmesiu dailei?

Siurrealizmo ir dailės ryšiai – atskiro pokalbio tema. Bretonas buvo vienas įžvalgiausių siurrealistinės dailės vertintojų, jis yra palikęs daugybę straipsnių; per visą kūrybinį gyvenimą, kuris truko daugiau kaip keturiasdešimt metų, Bretonas rengė parodas, rašė joms katalogus, skaitė paskaitas, publikavo straipsnius, studijas apie savo bičiulių dailininkų kūrybą. Beje, kalbame apie dailininkus ir pamirštame garsų siurrealizmo laikais Paryžiuje gyvenusį ir dirbusį fotografą Man Ray’ų, kuris buvo Bretono bičiulis; Bretonas ne kartą straipsniuose yra analizavęs Ray’aus fotografijas.

Ar galime siurrealistinę Bretono kūrybą skirstyti į tam tikrus periodus? Galbūt "Antruoju siurrealizmo manifestu" ir rinkiniu "Susisiekiantys indai" jis įžengė į naują periodą?

Neskirstyčiau Bretono kūrybos į ryškesnius periodus. Jo raštų daug, ir jie įvairūs. Tarp 1923 m. poezijos rinkinio "Žemės šviesa", kurio dauguma eilėraščių yra skirti prancūzų poetui Saint Poliui Roux, ir 1937 m. išleistos knygos "Beprotiška meilė" – Bretono kūrybos viršūnė "Nadža" ir "Susisiekiantys indai" (1932). Pastarojoje knygoje Bretonas tęsia siurrealistų numylėtą keistumo temą (knygoje "Nadža" ši tema plačiai rutuliojama), ieško jo apraiškų tikrovėje, gamtos peizažuose. Šie metai svarbūs Bretonui ir kaip teoretikui. Be pirmo "Siurrealizmo manifesto", 1932 m. jis išleidžia antrą, kuriame išplėtoja, išgrynina siurrealizmo teoriją. Anot Bretono doktrinos, modernios įkvėpimo technikos ir poezija yra vienintelės priemonės, norint iš esmės pakeisti žmogų ir pasaulį. Bretonas visą gyvenimą buvo nenustygstantis literatūrinių žurnalų steigėjas, leidėjas, aktyvus autorius. Norėčiau paminėti žurnalą "Minotaure" ("Littérature" jau buvo nustojusi eiti), kuris buvo leidžiamas 1933–1939 m. ir kuriame išspausdinta daug rašytojo straipsnių apie siurrealistinę literatūrą bei dailę.

Pirmoji Bretono santuoka baigėsi skyrybomis, paskui užsimezgė nauja meilė, kuri davė ir literatūrinių vaisių – rinkinį "Beprotiška meilė".

Impulsą knygai "Beprotiška meilė" davė ne Suzanne, su kuria Bretonas susipažino maždaug tuo pačiu metu, kai susitiko Nadžą, bet kita moteris – Jacqueline Lamba; su ja Bretonas susipažino 1934 m., po kelių mėnesių jie susituokė. Ši jausmų istorija yra knygos "Beprotiška meilė" centre; paskutiniai knygos puslapiai skirti Bretono ir Jacqueline dukrai, gimusiai 1935-aisiais. Galima trumpai pasakyti, ką reiškė meilė ir moterys siurrealistams ir Bretonui. Meilė jiems – pilnatvės, išsipildymo jausmas ir būsena, nušvitimas ir apreiškimas, ko gero, prilygstantis religiniam; o moteris šiame vyksme yra mediumas, tarpininkė, burtininkė.

Kaip Bretonas praleido Antrojo pasaulinio karo metus?

Karo baisumų Bretonas nepatyrė: prasidėjus karui, jis pasitraukė į neokupuotą zoną, į Prancūzijos pietus; vėliau jis išvyksta į JAV. Čia jis leidžia žurnalus, skaito paskaitas, rengia siurrealistinės dailės parodas, kuria; taigi jis dirba pamėgtus darbus, gyvena beveik taip pat, kaip ir Paryžiuje. Karo metais jis bendradarbiavo "Amerikos balso" radijuje. 1943 m. Niujorke jam buvo lemta susitikti Elise Bindhoff, kurią jis vedė 1945 m., išsiskyręs su antrąja žmona.

Dar prieš karą Bretonas išleido "Juodojo humoro antologiją", kuri laikoma reikšminga jo knyga; kokie pokario metų jo darbai buvo svarbiausi?

Iš pokario metų kūrybos išskirčiau nedidelę knygelę "Arkanas, 17". Tai Bretono mintys apie žmogų keičiančią meilę, apie meilės jėgą; moteris čia šlovinama su beveik religiniu įkarščiu, įpinant kurtuazinių, erotinių ir sadistinių motyvų.

Bretonas liko iki galo siurrealizmo fronte, gynė jį iki paskutinės savo gyvenimo dienos, tuo tarpu bendražygiai išsilakstė; jo santykiai su Eluard’u nutrūko?

Santykiai su Eluard’u nutrūko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1938 m. vienas ir kitas padėjo tašką, nutarė daugiau nebendrauti. Vis dėlto jie gyveno tame pačiame mieste, buvo priversti matytis, girdėjo vienas apie kitą. Jų santykius galutinai nutraukė 1950 m. paskelbtas "Atviras laiškas Eluard’ui" dėl vienos Prahoje įvykdytos mirties bausmės. Pokario metais Bretonas buvo nesutaikomas stalinizmo priešas, bandęs, kiek įmanoma, demaskuoti stalinizmo nusikaltimus. O Eluard’as ir Aragonas buvo stalinizmo ir Sovietų Sąjungos gynėjai.

Grįžtant prie siurrealizmo: Bretonas išliko nuosekliausias siurrealistas, nuo aktyvaus kūrybinio gyvenimo pradžios iki pabaigos jis laikėsi siurrealistinės kūrybos principų, nepainiojo literatūros ir ideologijos. Po Antrojo pasaulinio karo jis galėjo pasijusti vienišas, nors jo bičiulis Benjaminas Peret neapleido jo iki pat savo mirties. Tokia nepajudinama Bretono pozicija jau po Antrojo pasaulinio karo padarė įtakos jaunesniajai kartai, vadinamiems postsiurrealistams: André Pieyre’ui de Mandiargues’ui ir Julienui Gracq’ui.