http://rasyk.lt lt KitoKs info@rasyk.lt info@rasyk.lt
Šalyje už ribos
užmigus po obelim

žydinčia

rudi drugių sparneliai
plazda

kad vasara ateis.

Kur aš buvau, kai Dievas iškarpė bilietą?

Šalyje už ribos
Vieškeliu baltu po žingsnį

tiek saulės pro vokus užmerktus

Rudi drugių sparneliai plazda,
kad vasara ilga

-

Ir tiek lietaus gegužę

tiek dienų gegužę

Rudi drugių sparneliai

į dulkes, į dulkes

Ar buvo kada vasara,
Ar kada vasara bus



naktis; mieguistas ekspromtas į Wordą ]]> Sun, 22 Apr 2007 15:48:24 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/269544/269544.html http://rasyk.lt/dienorastis/269544/269544.html
Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, atrodančius kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode; atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta.

„Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis vaikiukas trenkiasi nugaron. Sodan įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopai rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.

Šeštadienį per klubo susitikimą kaip nuleidus nematomą svertą iš kiemo asfalto iškilo nykūs daugiaaukščiai, staiga ėmė lyti stambiais lašais. Vyriškis, įtraukęs galvą tarp pastatytų palto atlapų, vaikštinėjo gatvėmis (šen bei ten užsuka, šnekasi su žmonėmis, į iš pažiūros tuščią namą tykina išsitraukęs pistoletą). Detektyvinė pantomima. Savaitę fantazavau, kad esu to vyriškio dukterėčia ir padedu aiškintis bylas. Kitą šeštadienį iš  asfalto iššoko vesterno dekoracijos. Iki kito savaitgalio mano galvoje girgždėjo saliūnų durelės, per pertrauką laikrodžio stikliuku pagautas saulės zuikis nusiridendavo mokykline lenta kaip perdžiūvęs augalo kamuolys apleistu miesteliu.

Ir taip toliau. Laikas man ėjo spirale: savaičių ratai su nauju įkvėpimu kiekvieną šeštadienį. Ir kiekvieną penktadienį imdavau justi keistą nepasitenkinimą, panašų į ilgesį: lyg stovėčiau su stikliuku iš vitražinio lango delne; gražus tas stikliukas, bet žinau, kad vitraže daugiau formų ir spalvų, o aš žiūriu vis pro tą patį raudoną kvadratą ar violetinį rombą.

Vieną šeštadienį gavau eiti į mokyklą. Atsimenu, sėdėdama matematikos pamokoje įsivaizdavau, kad esu katė: liuokteliu pro kabineto langą, nusileidžiu ant minkštų letenėlių ir miestelio gatvėmis dumiu namo, žiūrėti spektaklio kaimynų kieme. 

Tąkart namo grįžau per vėlai: kiemas plytėjo tuščias ir ramus, panašus į daugelį kiemų aplinkui. Bet vakare pažiūrėjau kažkokį fantastinį filmą, jis suveikė kaip klubo susitikimų vaizdai: savaitę gyvenau, mintyse įsipaišiusi personažu keistoje šalyje, kur persipynę žmonių ir nežmonių pasauliai.

Turėjau savitą būdą testuoti filmus ir knygas – gerieji skatindavo mano pačios fantaziją. Dvi valandos filmo kartais lemdavo kelis kartus daugiau laiko minčių to filmo atmosfera. Atmosfera, ne siužetu: kūrinys, nebūtinai fantastinis, dažniausiai pateikia pasaulį, panašų į tą, kuriame gyvename, bet kartu kitokį. Ir mane žavėdavo tie nauji pasauliai, susiūti šitam nebūdingu stilistiniu vientisumu.

Žiūrėdama multfilmą nebandydavau įsivaizduoti, kaip jo herojai atrodytų, jeigu nebūtu piešti. Man tai buvo dar vienas pasaulėlis. Kartą, pati piešdama, išmatavau žmogeliuko ilgį sąsiuvinio lape. Dvylika centimetrų. Ir nusprendžiau: toks yra vidutinis to pasaulio gyventojų ūgis.

O sykį, šeštadienį, per klubo susitikimą, perlipau kaimynų tvorą. Tąkart klubo nariai tiesiog levitavo ore, sėdėdami arba gulėdami, kaip apatiški aladinai, tik be skraidančių kilimų; regis, neturėjo idėjų, ką jiems veikti.

– Perlipsiu tvorą, – pamaniau; saldus impulsyvumas.

Išlėkiau laukan ir žengiau per neaukštą tvorą. Pririštas kaimynų šuo pakėlė akis, matyt, svarstydamas, lot ar nesivarginti. Kaimynė pasirodė pro daržinės kampą, žingsniavo su kažkokiais žalėsiais iš daržo rankose. Ir nieko nebuvo ore virš kiemo, tik sausas lapas, pastumtas vėjo, nulėkė asfaltu. Aš visiškai nenustebau.

Matote, man niekada nekildavo klausimas, kaip susirenka klubo nariai – niekada nematydavau  ateinančių, tik išeinančius pro duris. Nekildavo ir klausimas, kur kiekvieną šeštadienį pradingsta kaimynai – tarp klubo narių jų nematydavau. Net nekildavo klausimas, kodėl aplinkiniai nekalba apie paranormalius reiškinius Morkūnų kieme. Visąlaik žinojau: reiškiniai ir pats klubas yra man tarp smilkinių.

– Na, Budreckike? – pasakė kaimynė maloniai.
– Pas jus yra raudonųjų serbentų. Taip skaniai atrodo. Galima? – paklausiau, atėjo tokia mintis.
Maža visąlaik žiūrėdavau į tuos serbentus kaip katė į lašinius (masinantys skaistaus raudonio rutuliukai, ranka tiesdavosi, bet atitraukdavau – galvodavau  „Vagystė!“; aš laikausi taisyklių).

Ir skinu serbentus į delną. Mano klubo nariai vaikšto man už nugaros, pasiėmę puodelius ir pintinėles, pasiryžę eiti skinti uogų. Avietynas  prie garažo išaugęs į girią, mano klubo nariai nekantraudami nagais barkši į puodelius, vaikai siūbuoja pintinėmis, vienos mergaičių suknelė su raudonais žirniukais.

Mano klubo nariai man už nugaros, ir aš juos matau; jie tarp smilkinių man. ]]> Sun, 11 Feb 2007 01:14:02 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/263357/263357.html http://rasyk.lt/dienorastis/263357/263357.html
Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, atrodančius kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode; atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta.

„Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis vaikiukas trenkiasi nugaron. Sodan įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopai rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.

Šeštadienį per klubo susitikimą kaip nuleidus nematomą svertą iš kiemo asfalto iškilo nykūs daugiaaukščiai, staiga ėmė lyti stambiais lašais. Vyriškis, įtraukęs galvą tarp pastatytų palto atlapų, vaikštinėjo gatvėmis (šen bei ten užsuka, šnekasi su žmonėmis, į iš pažiūros tuščią namą tykina išsitraukęs pistoletą). Detektyvinė pantomima. Savaitę fantazavau, kad esu to vyriškio dukterėčia ir padedu aiškintis bylas. Kitą šeštadienį iš  asfalto iššoko vesterno dekoracijos. Iki kito savaitgalio mano galvoje girgždėjo saliūnų durelės, per pertrauką laikrodžio stikliuku pagautas saulės zuikis nusiridendavo mokykline lenta kaip perdžiūvęs augalo kamuolys apleistu miesteliu.

Ir taip toliau. Laikas man ėjo spirale: savaičių ratai su nauju įkvėpimu kiekvieną šeštadienį. Ir kiekvieną penktadienį imdavau justi keistą nepasitenkinimą, panašų į ilgesį: lyg stovėčiau su stikliuku iš vitražinio lango delne; gražus tas stikliukas, bet žinau, kad vitraže daugiau formų ir spalvų, o aš žiūriu vis pro tą patį raudoną kvadratą ar violetinį rombą.

Vieną šeštadienį gavau eiti į mokyklą. Atsimenu, sėdėdama matematikos pamokoje įsivaizdavau, kad esu katė: liuokteliu pro kabineto langą, nusileidžiu ant minkštų letenėlių ir miestelio gatvėmis dumiu namo, žiūrėti spektaklio kaimynų kieme. 

Tąkart namo grįžau per vėlai: kiemas plytėjo tuščias ir ramus, panašus į daugelį kiemų aplinkui. Bet vakare pažiūrėjau kažkokį fantastinį filmą, jis suveikė kaip klubo susitikimų vaizdai: savaitę gyvenau, mintyse įsipaišiusi personažu keistoje šalyje, kur persipynę žmonių ir nežmonių pasauliai.

Turėjau savitą būdą testuoti filmus ir knygas – gerieji skatindavo mano pačios fantaziją. Dvi valandos filmo kartais lemdavo kelis kartus daugiau laiko minčių to filmo atmosfera. Atmosfera, ne siužetu: kūrinys, nebūtinai fantastinis, dažniausiai pateikia pasaulį, panašų į tą, kuriame gyvename, bet kartu kitokį. Ir mane žavėdavo tie nauji pasauliai, susiūti šitam nebūdingu stilistiniu vientisumu.

Žiūrėdama multfilmą nebandydavau įsivaizduoti, kaip jo herojai atrodytų, jeigu nebūtu piešti. Man tai buvo dar vienas pasaulėlis. Kartą, pati piešdama, išmatavau žmogeliuko ilgį sąsiuvinio lape. Dvylika centimetrų. Ir nusprendžiau: toks yra vidutinis to pasaulio gyventojų ūgis.

O sykį, šeštadienį, per klubo susitikimą, perlipau kaimynų tvorą. Tąkart klubo nariai tiesiog levitavo ore, sėdėdami arba gulėdami, kaip apatiški aladinai, tik be skraidančių kilimų; regis, neturėjo idėjų, ką jiems veikti.

– Perlipsiu tvorą, – pamaniau; saldus impulsyvumas.

Išlėkiau laukan ir žengiau per neaukštą tvorą. Pririštas kaimynų šuo pakėlė akis, matyt, svarstydamas, lot ar nesivarginti. Kaimynė pasirodė pro daržinės kampą, žingsniavo su kažkokiais žalėsiais iš daržo rankose. Ir nieko nebuvo ore virš kiemo, tik sausas lapas, pastumtas vėjo, nulėkė asfaltu. Aš visiškai nenustebau.

Matote, man niekada nekildavo klausimas, kaip susirenka klubo nariai – niekada nematydavau  ateinančių, tik išeinančius pro duris. Nekildavo ir klausimas, kur kiekvieną šeštadienį pradingsta kaimynai – tarp klubo narių jų nematydavau. Net nekildavo klausimas, kodėl aplinkiniai nekalba apie paranormalius reiškinius Morkūnų kieme. Visąlaik žinojau: reiškiniai ir pats klubas yra man tarp smilkinių.

– Na, Budreckike? – pasakė kaimynė maloniai.
– Pas jus yra raudonųjų serbentų. Taip skaniai atrodo. Galima? – paklausiau, atėjo tokia mintis.
Maža visąlaik žiūrėdavau į tuos serbentus kaip katė į lašinius (masinantys skaistaus raudonio rutuliukai, ranka tiesdavosi, bet atitraukdavau – galvodavau  „Vagystė!“; aš laikausi taisyklių). ]]> Sun, 11 Feb 2007 00:59:23 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/263355/263355.html http://rasyk.lt/dienorastis/263355/263355.html
Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, kurie atrodydavo kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode; atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta.

„Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis vaikiukas trenkiasi nugaron. Sodan įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopai rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.

Šeštadienį per klubo susitikimą kaip nuleidus nematomą svertą iš kiemo asfalto iškilo nykūs daugiaaukščiai, staiga ėmė lyti stambiais lašais. Vyriškis, įtraukęs galvą tarp pastatytų palto atlapų, vaikštinėjo gatvėmis (šen bei ten užsuka, šnekasi su žmonėmis, į iš pažiūros tuščią namą tykina išsitraukęs pistoletą). Detektyvinė pantomima. Savaitę fantazavau, kad esu to vyriškio dukterėčia ir padedu aiškintis bylas. Kitą šeštadienį iš  asfalto iššoko vesterno dekoracijos. Iki kito savaitgalio mano galvoje girgždėjo saliūnų durelės, per pertrauką laikrodžio stikliuku pagautas saulės zuikis nusiridendavo mokykline lenta kaip perdžiūvęs augalo kamuolys apleistu miesteliu.

Ir taip toliau. Laikas man ėjo spirale: savaičių ratai su nauju įkvėpimu kiekvieną šeštadienį. Ir kiekvieną penktadienį imdavau justi keistą nepasitenkinimą, panašų į ilgesį: lyg stovėčiau su stikliuku iš vitražinio lango delne; gražus tas stikliukas, bet žinau, kad vitraže daugiau formų ir spalvų, o aš žiūriu vis pro tą patį raudoną kvadratą ar violetinį rombą.

Vieną šeštadienį gavau eiti į mokyklą. Atsimenu, sėdėdama matematikos pamokoje įsivaizdavau, kad esu katė: liuokteliu pro kabineto langą, nusileidžiu ant minkštų letenėlių ir miestelio gatvėmis dumiu namo, žiūrėti spektaklio kaimynų kieme. 

Tąkart namo grįžau per vėlai: kiemas plytėjo tuščias ir ramus, panašus į daugelį kiemų aplinkui. Bet vakare pamačiau kažkokį fantastinį filmą, jis suveikė kaip klubo susitikimų vaizdai: savaitę gyvenau, mintyse įsipaišiusi personažu keistoje šalyje, kur persipynę žmonių ir nežmonių pasauliai.

Turėjau savitą būdą testuoti filmus ir knygas – gerieji skatindavo mano pačios fantaziją. Dvi valandos filmo kartais lemdavo kelis kartus daugiau laiko minčių to filmo atmosfera. Atmosfera, ne siužetu: kūrinys, nebūtinai fantastinis, dažniausiai pateikia pasaulį, panašų į tą, kuriame gyvename, bet kartu kitokį. Ir mane žavėdavo tie nauji pasauliai, susiūti šitam nebūdingu stilistiniu vientisumu.

Žiūrėdama multfilmą nebandydavau įsivaizduoti, kaip jo herojai atrodytų, jeigu nebūtu piešti. Man tai buvo dar vienas pasaulėlis. Kartą, pati piešdama, išmatavau žmogeliuko ilgį sąsiuvinio lape. Dvylika centimetrų. Ir nusprendžiau: toks yra vidutinis to pasaulio gyventojų ūgis.

O sykį, šeštadienį, per klubo susitikimą, perlipau kaimynų tvorą. Tąkart klubo nariai tiesiog levitavo ore, sėdėdami arba gulėdami, kaip apatiški aladinai, tik be skraidančių kilimų; regis, neturėjo idėjų, ką jiems veikti.

– Perlipsiu tvorą, – pamaniau; saldus impulsyvumas.

Išlėkiau laukan ir žengiau per neaukštą tvorą. Pririštas kaimynų šuo pakėlė akis, matyt, svarstydamas, lot ar nesivarginti. Kaimynė pasirodė pro daržinės kampą, žingsniavo su kažkokiais žalėsiais iš daržo rankose. Ir nieko nebuvo ore virš kiemo, tik sausas lapas, pastumtas vėjo, nulėkė asfaltu. Aš visiškai nenustebau.

Matote, man niekada nekildavo klausimas, kaip susirenka klubo nariai – niekada nematydavau  ateinančių, tik išeinančius pro duris. Nekildavo ir klausimas, kur kiekvieną šeštadienį pradingsta kaimynai – tarp klubo narių jų nematydavau. Net nekildavo klausimas, kodėl aplinkiniai nekalba apie paranormalius reiškinius Morkūnų kieme. Visąlaik žinojau: reiškiniai ir pats klubas yra man tarp smilkinių.

– Na, Budreckike? – pasakė kaimynė maloniai. ]]> Sun, 11 Feb 2007 00:37:30 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/263353/263353.html http://rasyk.lt/dienorastis/263353/263353.html
Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, kurie atrodydavo kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode; atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta.

„Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis vaikiukas trenkiasi nugaron. Sodan įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopas rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.

Šeštadienį per klubo susitikimą kaip nuleidus nematomą svertą iš kiemo asfalto iškilo nykūs daugiaaukščiai, staiga ėmė lyti stambiais lašais. Vyriškis, įtraukęs galvą tarp pastatytų palto atlapų, vaikštinėjo gatvėmis (šen bei ten užsuka, šnekasi su žmonėmis, į iš pažiūros tuščią namą tykina išsitraukęs pistoletą). Detektyvinė pantomima. Savaitę fantazavau, kad esu to vyriškio dukterėčia ir padedu aiškintis bylas. Kitą šeštadienį iš  asfalto iššoko vesterno dekoracijos. Iki kito savaitgalio mano galvoje girgždėjo saliūnų durelės, per pertrauką laikrodžio stikliuku pagautas saulės zuikis nusiridendavo mokykline lenta kaip perdžiūvęs augalo kamuolys apleistu miesteliu.

Ir taip toliau. Laikas man ėjo spirale: savaičių ratai su nauju įkvėpimu kiekvieną šeštadienį. Ir kiekvieną penktadienį imdavau justi keistą nepasitenkinimą, panašų į ilgesį: lyg stovėčiau su stikliuku iš vitražinio lango delne; gražus tas stikliukas, bet žinau, kad vitraže daugiau formų ir spalvų, o aš žiūriu vis pro tą patį raudoną kvadratą ar violetinį rombą. ]]> Sat, 10 Feb 2007 01:50:51 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/263284/263284.html http://rasyk.lt/dienorastis/263284/263284.html
Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, kurie atrodydavo kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode, atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta. „Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis trenkiasi nugaron. Į sodą įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopas rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.

Šeštadienį per klubo susitikimą kaip nuleidus nematomą svertą iš kiemo asfalto iškilo nykūs daugiaaukščiai, staiga ėmė lyti stambiais lašais. Vyriškis, įtraukęs galvą tarp pastatytų palto atlapų, vaikštinėjo gatvėmis (šen bei ten užsuka, šnekasi su žmonėmis, į iš pažiūros tuščią namą tykina išsitraukęs pistoletą). Detektyvinė pantomima. Savaitę fantazavau, kad esu to vyriškio dukterėčia ir padedu aiškintis bylas. Kitą šeštadienį iš  asfalto iššoko vesterno dekoracijos. Iki kito savaitgalio mano galvoje girgždėjo saliūnų durelės, per pertrauką laikrodžio stikliuku pagautas saulės zuikis nusiridendavo mokykline lenta kaip perdžiūvęs augalo kamuolys apleistu miesteliu. ]]> Sat, 10 Feb 2007 01:21:52 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/263283/263283.html http://rasyk.lt/dienorastis/263283/263283.html
Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, kurie atrodydavo kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode, atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta. „Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis trenkiasi vaikui nugaron. Į sodą įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopas rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso. ]]> Sat, 10 Feb 2007 00:58:40 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/263282/263282.html http://rasyk.lt/dienorastis/263282/263282.html